Katytei nusižudžius, Wittgensteinas vėl liko vienui vienutėlis. Jis kartais dar išeidavo į gatves, vaikštinėdavo jomis žiūrėdamas į debesis virš namų stogų, į žmones zujančius šen ir ten. Paslaptingai pavojingi tie žmonės rodėsi jam. Judėjo jie skirtingomis kryptimis, vieni lėčiau, kiti greičiau, o kai kurie netgi tekini bėgdavo.
Tačiau Wittgensteinas nesileisdavo jų apgaunamas ir tvirtai žinojo, kad toks tarsi netvarkingas jų judėjimas nėra bereikšmis. Kiekvienas žmogus šioje skirtingų, iš pirmo žvilgsnio chaotiškų, judėjimo krypčių raizgalynėje buvo vedamas tam tikro konkretaus tikslo arba genamas tam tikro poreikio. Panašūs buvo ir jų ištariami sakiniai. Kalbėdavo jie apie šį bei tą, regis nesuprantamai, tačiau kiekvienas jų ištartas sakinys kažką reikšdavo jiems ir nieko nereikšdavo Wittgensteinui. Pasimesdavo jisai toje jų ištariamų sakinių raizgalynėje, panašiai kaip pavienis praeivis pasimeta besiblaškančios minios kamšalynėje. Wittgensteinas juto kaip jam atsinaujina depresija.
Kartais jis prieidavo prie žmonių ir užduodavo jiems paprastus ir aiškius klausimus. Tie tik spoksodavo į jį nustebusiomis akimis ir veblendavo kažkokius bereikšmius sakinius jam atsakinėdami. Neretai jie tiesiog apeidavo Wittgensteiną ratu ir paspartinę žingsnį nuskubėdavo tolyn. Tų žmonių akyse matydavosi jo katytės žvilgsnis. Ilgainiui tie žmonės jo akyse įgaudavo didelių katinų, o dar po to plėšrių liūtų pavidalus. Jam tapo aišku, kad net ir jo ir tų liūtų ištariamiems sakiniams įgavus vienodą reikšmę, jie vis tiek nesusikalbėtų. Wittgensteinas juto, kad jo depresija tampa nebepakeliama.
Štai tuomet jis ir pradėjo rašyti savo Traktatą apie tai ką galima pasakyti ir apie ką reikia patylėti. Kol rašydavo depresija po truputį traukėsi, panašiai kaip ir tuo metu kai jo katytė dar buvo gyva. O Europoje tuo metu kaip tik kilo karas, per kurį vienos tautos kovojo su kitomis tautomis. Teko eiti į karą ir Wittgensteinui. Jisai suprato, kad taip atsitiko dėl to, kad jis priklauso vienai iš tų tautų, kuri kartu su kitomis tautomis kariauja prieš dar kitas. Bet nors ir suprasdamas tai savo Traktato, kurio pilnas pavadinimas buvo Tractatus logico-philosophicus, rašyti nesiliovė, nes kitaip užsidepresuodavo ir imdavo galvoti apie savižudybę.
Taip ir tarnavo jisai kariniuose daliniuose tai šen, tai ten ir vis rašė. Rašė savo Traktatą ir tuomet kai pakliuvo į nelaisvę. Belaisvių stovyklos komendantas buvo geras žmogus ir išgirdęs Wittgensteino klausimus ne tik, kad per smarkiai jo nemušė, bet net ir net popieriaus rašymui davė. Kad rašytų ir prie kitų belaisvių su savo klausimais nelįstų.
Karas baigėsi ir Wittgensteinas vėl grįžo namo. Traktatas buvo baigtas ir atiduotas spausdinti. Štai jį išleidus ir prasidėjo tikroji velniava. Skaitydami Traktatą kankinosi visi. Akademiniai filosofai pražildavo, bet vis tiek nieko nesuprasdami tik stengdavosi miglotai atkartoti jo tezes, studentai prisigerdavo ir šokinėdavo nuo tiltų arba puldavo po traukiniais. Tiesa, kartais tai darydavo ir dėl kitų priežasčių. Apimti nevilties vertėjai raudavosi plaukus ir mušdavo savo žmonas. Kur tik pasirodęs, Traktatas sėjo neviltį.
Na, o Wittgensteinas, kol Traktatą rašė, visai neblogai jautėsi. Netgi beveik nepastebėjo kaip prasidėjo ir baigėsi karas. Išleidus Traktatą jo savijauta porą savaičių buvo visai pakenčiama, tačiau po to jis iš neturėjimo ką veikti vėl prisiminė savo katytę ir depresija atsinaujino. Galiausiai jinai tapo tokia gniuždanti, kad jis viską metęs išvyko į kažkokią šalį šiaurėje, kur apačioje vanduo, o virš vandens uolos ir gyveno tenai sau trobelėje vienas. O jo Traktatas taip ir pasiliko išspausdintas. Ateities kartoms…
comments feed