Šliogeris su dideliu filosofiniu nepasitikėjimu vertino kalbėjimą ir rašymą. Na, nemėgdavo jisai nei kalbėjimo, nei rašymo ir gana. Pats jis manydavo Esmę ir Grožį esant daiktų paviršiuje, o kalbėjimą ir rašymą – į juodąsias Niekio ertmes viliojančiais žabangais. „Visi žodžiai kyla iš Juodojo Niekio ir kalbantįjį traukia paskui save atgal, į Niekio įsčias, nutolindami nuo tyro ir nekalto daiktų paviršiaus grožio,“ – kartą, įlipęs į mikroautobusiuką, pasakė Šliogeris jo vairuotojui.
Tačiau taip jau susiklostė Šliogerio gyvenimas, kad jis dirbo tokį darbą, kur reikėdavo labai daug kalbėti ir rašyti. Už tai jam ir pinigus mokėdavo. Ir kuo daugiau jis kalbėdavo ir rašydavo, tuo daugiau jam mokėdavo. Už jo kalbėjimą ir rašymą visi žmonės jį gerbė, o feministės jo už tai nekentė. Bet filosofui buvo ant jų nusispjaut ir rėždavo jis visą teisybę nesidrovėdamas, o anos tiesiog dusdavo iš pasiutimo.
Dažnai išeidavo Šliogeris sutemus paklaidžioti po Vilniaus skersgatvius ir akligatvius, ieškodamas kuo tamsesnių užkaborių, bromelių ir landynių, mat tikėdavo ten Juodųjų Niekio kiaurymių esant. Va ten ir pagaudavo filosofą įkvėpimas, pripildydamas jo sąmonę iš tenykščių tamsiųjų Niekio ertmių ir įsčių kylančiais žodžiais, sąvokomis ir metaforomis. Ot tai rėždavo jisai po to kitą dieną kalbų – žmonės iš susižavėjimo net amą prarasdavo, o beviltiško įtūžio apimtos feministės draskydavo nagais sienas ir dantimis grindų parketą grauždavo.
Kartą vėlų rudens vakarą įlindo Šliogeris į vieną tamsų senamiesčio akligatvį ir ėmė medituoti. Tamsu, nors į akį durk, jokių praeivių, švelnus ir lengvas šlapimo kvapas, purvinos sienos. Vos pajuto filosofas kaip į jį plūstelėjo žodžiai iš Juodojo Niekio gelmių, pasigirdo lengvi žingsniai. Šliogeris net nespėjo atsisukti, kaip pajuto stiprų smūgį per galvą. Akyse suraibuliavo, Niekio kalbėjimas į jo sąmonę nutrūko kartu su pačia sąmone…
Atgavo sąmonę nuo stipraus šalčio. Kelnės ir batai numauti, paltas irgi dingęs, o kartu su juo piniginė, laikrodis ir parkeris su auksine plunksna. Siaubingai maudė ant pakaušio pūpsantį gumbą, šaltis negailestingai gnaibė nuogas kojas. „Feminisčių darbas“, – suprato Šliogeris. „O, juodosios furijų įsčių skylės“, – nuo šalčio kalendamas dantimis tyliai suvaitojo filosofas.
Kreivarankis
comments feed