Nebūtų teisinga sakyti, kad Šliogeris studentų nekentė. Tiesiog visi jo studentai buvo niekam tikę balvonai. Šliogeris tai puikiai suprato, tačiau dėl įgimto takto beveik niekada jiems to į akis nepasakydavo. Tačiau labiausiai nemėgdavo jis visokių referatų, kursinių, diplominių, disertacijų ir visokiausių kitokių rašto darbų, kuriuos anie jam stirtomis nešdavo. „Kai pamatau su tais popieriais, tai man, kaip tam Goebelsui, ranka savaime ima pašonėj grabinėtis revolverio ieškodama“, sakydavo Šliogeris ir visokiausių būdų sugalvodavo, kad su tomis grafomanijomis jam vargti nereiktų.
Štai vieną dieną sukrovė Šliogeris didelį laužą ir ėmė mesti ten visus jam suneštus ir iš anksčiau užsilikusius popierius. Ir tuos kur ranka parašyti, ir tuos kur spausdintu tekstu užpildyti. Kartu ir visą kalną knygų sumetė. Knygas šiaip jau jis mėgo, tačiau tų įmestųjų knygų autoriai buvo tokie nevidonai, kad kitaip pasielgti jis jautėsi neturįs teisės. Štai stovi jis prieš laužą, rūko, į ugnį žiūri ir jaučia kaip palengva laužo šiluma jį sušildo. Pirma kūną, o po to ir dvasią. „Štai ir prarijo jus besotė Niekio ryklė“, su piktdžiuga pagalvojo. Tik staiga viena beliepsnojanti knyga, tarsi besiraitydama iš skausmo liepsnų verpetuose, ima ir atsiverčia – jis pajuto tarsi jinai žvelgtų į jį. „Ten kur pradėtos deginti knygos, neužilgo bus pradėti deginti ir žmonės“ – perskaitė Šliogeris atsivertusiame puslapyje, kuris jau po akimirkos apimtas liepsnos pajuodo. Šliogeris buvo sukrėstas. „Kokia gili, kokia pranašiška mintis!“, pagalvojo jis. Tada susirado stiprią virvę, pasiėmė žibintą ir išėjo ieškoti Genzelio, Vasiliauskaitės, Putinaitės ir dar kokių poros kitų… „Jei tų nerasiu, iš bėdos tiks bet kuris doktorantas“, pagalvojo tvirtai spausdamas storą virvę rankose.
Jį dar žmonės vėliau matė po Gariūnų turgavietę besiblaškantį, vidury dienos su uždegtu žibintu ir virve rankose. Jis puldinėjo nuo vieno prie kito ir šūkaliojo „Aš ieškau žmogaus! Ar nematėte kur nors žmogaus?“. Ir dar jisai jų klausinėjo „Ar nematėte Genzelio? Ar nežinote kur yra Putinaitė?“… Klausinėjo jis ir dar dėl poros kitų, tačiau nei anų pirmųjų, nei tų kitų turguje buvusieji nepažinojo ir todėl niekuo jam padėti negalėjo.
comments feed