Po tiek laiko vėl pavarčiau Nietzsches raštų tomelį. Turbūt kiekvienas žino jo posakį “tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. O juk Nietzsche į pasaulį paleido kur kas daugiau aforizmų. Kelis išrinkau savo nuožiūra:
Anapus gėrio ir blogio.
Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos
63.
Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.
65 a
Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės.
68.
„Aš tai padariau“, – sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti,“– sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
75.
Karingas žmogus taikos metu puola pats save.
79.
Kas save niekina, tas vis tiek garbina save kaip niekintoją.
92.
Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save?
98.
Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.
109.
Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.
118.
Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.
121.
Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.
123.
Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.
141.
Pilvas – štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu.
151.
Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą, – ar ne, mano draugai?
156.
Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė.
Stabų saulėlydis.
Posakiai ir strėlės
2.
Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, – sako Aristotelis. Trūksta trečio atveji: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu.
11.
Ar asilas gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti? … Filosofo atvejis.
14.
Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok nulių!
15.
Pomirtiniai žmonės – pavyzdžiui, aš – bus blogiau suprasti negu amžininkai, bet geriau išgirsti. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti – iš čia mūsų autoritetas…
29.
„Kaip skaudžiai kadaise kandžiojosi sąžinė! Kokius gerus dantis ji turėjo! – O šiandien? Ko jai trūksta?“ – Dantisto klausimas.
31.
Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas.
Nurašyta nuo Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius. “Mintis”. 1991.
comments feed
Ko tai čia beveik vien moralė, aš pas poną Fredį kadaise daugiau poezijos radau. Tiesa ir knygas kitas rinkausi: “Also sprach Zarathustra” ir “Wille zur Macht”.
Nu tai ateis ir jom laikas. čiupau ką po ranka pastvėriau.