Rokiruotės prie Baltijos (III): paskutinis ancien régime mūšis

Oleh: Pseudohistorian
May 4, 2013

Tam, kad suprasti kas vyko Pabaltijyje 1919 metais, teks padaryti dar viena posūkį šalin nuo mūsų generolo ir pasižiūrėti kas ten darėsi iki jam atvykstant.

Užkariautojai apžiurinėją “lenkų karalystės perlą”

1915 metais, atrėmę rusų prasiveržimą į Rytprusius, vokiečiai perėjo į puolimą, kuris baigėsi atsirėmus į Dauguvą. Vokiečiai užėmė Lietuvą, Lenkiją ir Kuršą, o rusai tebelaikė rytini Austrijos Galicijos kampą. Nepaisant abipusiu pastangų, tokia situacija ir liko iki pat 1918 m.

1917 m. valdžią užgrobė bolševikai ir pirmasis jų užsienio politikos žingsnis buvo sąskaitų apmokėjimas kreditoriams: gruodžio 3 d. buvo paskelbtos paliaubos ir o keliu savaičių prasidėjo taikos derybos. Čia paaiškėjo, kad draugystė nebus ilgaamžė: vokiečiai norėjo tuoj pat užbaigti karą, pasilaikydami sau ką buvo užgrobę, tuo tarpu bolševikai tiesiog tempė laiką, laukdami Vokietijos proletariato sukilimo ir sovietinės vyriausybės Berlyne, su kuria sudarytu tikra taiką.

Matydami aklavietę, vokiečiai nusprendė šiek tiek paraginti bolševikus: 1918 vasario pradžioje Vokietija sudarė taiką su naujai susikūrusia Ukrainos valstybę ir pradėjo operaciją Kirtis iš kūloko (Operation Faustschlag). Operacijai vadovavęs generolas Maksas Hofmanas (Max Hoffmann) apibūdino tai kaip „pati komiškiausia karą“: dėl bolševikinio kariuomenės vado Nikolajaus Krylenkos (Никола́й Крыле́нко) pravestos kariuomenės demokratizacijos reformos Rusija išvis kaip ir nebeturėjo sausumos pajėgų ir vokiečių bei austro-vengrų kariuomenė žygiavo nesutikdama pasipriešinimo, kol Leninas pripažino pralaimėjimą ir kovo 3d. buvo pasirašyta Brest- Litovsko taika, Vokietijai atiduodanti ne tik anksčiau minėtas teritorijas, bet ir tai ką vokiečiai spėjo sugriebti per puolimą: Ukrainą, Baltarusiją ir Livoniją.

Taigi- karas laimėtas, teritorijos užgrobtos. Ir ką su jomis daryti?

Skirtingi norai


Jau 1914 m. Vokietijoje prasidėjo intensyvus planavimas, ką daryti su naujosiomis žemėmis. Pirmausia iškilo „Lenkijos klausimas“. Iš pradžių vokiečiai žaidė su Lenkijos atkūrimo idėja, norėdami politškai paspausti Rusiją, tačiau 1916 m. gale Liudendorfas prastūmė Lenkijos karalystės atkūrimą, tikėdamasis, kad naujai suformuota kariuomenė (lenk. Polska Siła Zbrojna; vok. Polnische Wehrmacht) papildys senkančias Centrinių valstybių pajėgas. Nepraėjus ne metams paaiškėjo, kad nieko gero iš to nebus ir lenkiškas vermachtas buvo išvaikytas: keli tūkstančiai savanorių internuoti, dauguma pervesti į Austro-Vengrijos armiją.

Apskritai per visą karo laikotarpį pramonininkai, politikai ir intelektualai entuziastingai braižė žemėlapius ir rašė memorandumus. Atsakomybės neslegiamais mostais jie paišė Vokietijos sienas einančias ties Dniepru ir projektavo Kaukazo aneksavimą.

Vyriausybė mastė kiek realistiškiau: per visą imperijos laikotarpį rimtai buvo svarstomas tik Lietuvos ir Kuršo- realiai užgrobtu žemių likimas (apie likusia Livonijos dalį imperijos vadovybė ėmė svarstyti tik 1917 gruodį).

Ginčijamasi buvo buvo tik dėl detalių- kokia forma rytinės žemės turi būti aneksuotos ir kokiu mastu kolonizuotos. Karinė vadovybė, per okupacijos laikotarpį sausai išsunkusi užgrobtas žemes, norėjo Lietuvos ir Kuršo prijungimo prie Prūsijos, vėliau nusileido iki personalinės unijos (taip gimė 1917 m. konvencijos, pavertusios Lietuvą Vokietijos protektoratų). Kaizeris tam iš esmės pritarė, tačiau jam priešinosi Saksonija, kurios monarchai kadaise buvo Lietuvos valdovais ir visai palankiai žiūrėjo į galimybę vėl tokiais tapti.

Niekieno nekviesti savo nuomone nusprendė pareikšti ir lietuviai. Nepaisant vokiečių leidimo turėti savo atstovybę, jie spyriojosi pasirašyti 1917 m. konvencijas, kurias 1918 vasario 16 d. ir išvis atšaukė, galiausiai patys išsirinko monarchą iš antraeilės vokiečių dinastijos.

Taip Lietuvoje ir praėjo 1918 m.: skirtingos vokiečių valdžios įstaigos ir partijos nuolatos rengė pasitarimus ir konferencijas, ginčydamosis kaip čia geriau aneksuoti, nacionalistiniai autochtonai jiems kaišiojo pagalius į ratus, o nemažas būrys vokiečių jau laukė, kada pagaliau jiems bus atrėžtas riebus sklypas kur prie Telšių ar Jelgavos.

Latvijoje, kurios didžioji dalis liko Rusijos valdžioje, įvykiai klostėsi kiek kitaip. Iki pat Spalio perversmo latvių judėjimo ambicijos nesiekė daugiau nei autonomija Rusijos sudėtyje. Tik 1917 m. gruodį, prieš mėnesi suformuota Latvių tautos taryba (Tautas padome) ėmė reikalauti tautų apsisprendimo teisės. Latvijos nepriklausomybė buvo paskelbta tik 1918 lapkričio 18 d.

Eskandrinis minininkas “Avtroil”, pirmoji britų laivyno auka netrukus tapo pirmuju Estijos laivyno laivu “Lennuk”

Geriausiai įvykiai klostėsi estams: dar 1917 m. kovo pabaigoje Kerenskio vyriausybė suteikė Estijai autonomiją ir valdžią į savo rankas parėmė provincijos asamblėja (Maapäev), kuri 1918 vasario krizės metų valdžią perdavė Visuomenės gelbėjimo komitetui (Päästekomitee), kuris vasario 24 d. paskelbė Estijos nepriklausomybę. Sekančia diena Taliną užėmė vokiečiai ir uždarė estiškas institucijas, keliems mėnesiams perimdami krašto kontrolę.

Lapkričio pabaigoje, po Vokietijos kapituliacijos, armijos daliniams ir okupacinėms struktūroms ėmus griūti tiesiog akyse, vokiečiai patys gražino valdžią estu vyriausybei, juolab regione atsirado naujas žaidėjas. 1918 m. lapkričio 20 d. Didžiosios Britanijos karo laivynas įplaukė į Baltijos jūrą, siekdamas užkirsti kelią raudoniesiems. Gruodį britai prisišvartavo Taline ir suvaidino lemiama vaidmenį atmušant Raudonosios armijos puolimą.

Baronai

1918 m. į sceną paskutinį karta išėjo viduramžių reliktas- Baltijos baronai.

Pavadinimas ne visai tikslus, nes kalbama iš esmės apie Baltendeutsche- Latvijoje ir Estijoje gyvenančius vokiečius, o tarp šiu visada buvo nemažai miestiečių, tačiau iki pat 1919 m. toną tarp Baltendeutsche duodavo ir politinis centras buvo didikai žemvaldžiai, todėl terminas yra kaip ir tinkamas*.

Šio etnosocialinio luomo ištakos gludi XIII a., kai kūrėsi Livonija: miestuose apsigyveno vokiečių amatininkai, o žemė provincijoje buvo išdalinta vokiečių riteriams. Per ateinančius šimtmečius jų gretas papildė naujas kraujas (ypač XX a. pradžioje, kai keli pangermanistiškai nusiteikę baronai patyliukais pradėjo daugmaž organizuota kolonizaciją), tačiau vokiečiai tesudarė kiek daugiau nei penkis procentus Livonijos populiacijos. Nepaisant to, šios trys- Kušo, Livliandijos ir Estlandijos- gubernijos buvo valdomos vokiečių: bendras visoms generalgubernatorius (Прибалтийский генерал-губернатор) tebuvo prižiūrėti kariuomenei ir tarpininkauti tarp vietinės administracijos ir St. Peterburgo. Realia valdžią čia turėjo Žemės susirinkimuose (Landtag) sėdintis didikai, kuriu sprendimai rėmėsi iš prosenių paveldėtomis tradicijomis (Остзейское право).

Šiuos baronus galima pavadinti tikriausiais Rusijos imperijos piliečiais- jeigu tik prisiminsim, kad imperija yra universali institucija. Nors Romanovai pirmieji iš didžiųjų dinastijų sudarė sandėrį su nacionalizmų, tačiau taip nutiko ne dėl to, kad Nikolajus I numatė ateinanti šimtmetį, atvirkščiai- 1848 m. jam buvo siaubingi. Rusai sudarė imperijos daugumą, be to išpažino, galima sakyti, tautine religiją. Todėl pavirsti iš feodaliniu valdovų į tautinius monarchus Romanovams buvo lengviau ir natūraliau nei Vokietijos Hohencolernams ar Italijos Savojiečiams. Tačiau tiek provoslavybė, tiek tautiškumas galėjo gyvuoti ir be patvaldystės. Romanovai- ne.

Baronai tuo tarpu buvo ištikimi karūnai ir tik jai. Jie remdavo bent kuria monarchijos iniciatyvą ir politiką, tiesa sakant daugumą jų net nebūtu atsiradusios, jei aukščiausiu imperijos biurokratijos sluoksnių nebūtu nuolatos papilde darbštus ir energingi Livonijos vokiečiai.

Jau XVI a. baronai susitaikė su faktu, kad jų valstybė yra žlugusi ir greitai bus suvalgyta. Konstatavę šią paprasta tiesą jie susitelkė ties realesniu uždavinių, ties kuriuo dirbo visus ateinančius šimtmečius- išlikti. Livonija mielai pasidavė Lietuvos-Lenkijos valstybei, po to- Švedijai ir galiausiai- Rusijai, mielai parduodami savo lojalumą už tradicinės baronu valdžios Livonijoje garantavimą. Kadangi tas buvo nesunkiai patenkinama, tiek karūna, tiek baronai ilgą laiką turėjo abipusės naudos iš šio sandėrio.

Tačiau XIX a. pabaigoje nauji vėjai ėmė pusti ir šiame viduramžiškame dvarininku pasaulėlyje. Dėl augančio nacionalizmo didėjo priešiškumas vokiečiams pačioje Rusijoje (kuri ypač kaitino daugybė vokiečiu užimamu pareigybių) o ir tarp jų pačiu vis labiau buvo dairomasi į Vokietiją.

Pirmas stiprus smūgis istorinei Livonijai atėjo iš St. Peterburgo: Aleksandras III, ištikimas Nikolajaus I principams 1887 m. rusų kalbą pavertė privaloma dėstymo kalba, įskaitant ir Tartu (vok. Dorpat) universitetą, primesta nauja- rusiško stiliaus- teisinė sistema.

Šitai baronams teko nuryti- visu pirma nebuvo kam skustis, antra rimtas bandymas protestuoti baronams butu kainavęs pozicijas centrinėje valdžioje.

Daug baisiau pasidarė per kelis ateinančius dešimtmečius, kai vokiečiai gavo suprasti, kad Livonijoje jie gyvena ne vieni ir tie kiti gyventojai nebesitenkins bebalsiu samdiniu vaidmeniu. 1905 m. revoliucija Latvijoje ir Estijoje vyko kaip pilietinis karas: iš pradžių revoliucionierių gaujos siaubė dvarus ir žudė baronus, o po jų dvarininkų surinkti smogikai daužė kiekviena, kuris jiems atrodė panašus į revoliucingai nusiteikusi.

Tokioje beviltiškoje aklavietėje- nebelabai reikalingi Rusijai ir nekenčiami latviu su estais- jie sutiko karą.

Paskutinis Livonijos įkvėpimas


1918 m. suteikė vilties, kad žlungantys baronai galės išsigelbėti pasiduodami dar vienai monarchijai- šįkart Vokietijos. Nemažai Baltijos vokiečių ir taip jau, apimti nacionalizmo, žvalgėsi į Reichą, tad toks sprendimas išspręstu visas buvimo vokiečiais problemas. Pasidavus Berlyno globai tai netgi nebūtu problema. Reichui terūpėjo ekonomiškai pajungti užimtas sritis ir baronams tai buvo visai priimtina kaina už dvarų ir privilegijų išsaugojimą.

Ir taip 1918 metų pavasari jau ne atskiri Baltijos vokiečiai, o visas luomas pajuto gilų tėvynės ilgesį…

Kovo 8 d. Mintaujoje susirinkęs Kuršo landesratas (Kurländische Landesrat) paskelbė apie Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės atkūrimą, kuria jau po savaitės pripažino Berlynas.

Baronas Adolf Pilar von Pilchau- Juntinės Kunigaištystės Regentų tarybos pirmininkas

Šiauriau Dauguvos esančiu žemiu atstovai balandžio 12 d. susirinko į jungtine gegužinę (Der Vereinigte Landesrat für Livland, Estland, Ösel und Riga) ir paskelbė apie Baltijos valstybės (Baltischer Staat) įkūrimą, kurios karūna čia pat buvo pasiūlyta kaizeriui.

Netrukus abi valstybės susiliejo į Jungtine Baltijos kunigaikštystę (Vereinigte Baltische Herzogtum), kuria kaizeris pripažino tik rugsėjo gale- mat pačioje Vokietijoje jam kilo nemaža opozicija iš kitu vokiečių valstybėlių, kurios buvo ne per daug patenkintos, kad visas grobis atitenka vienai Prūsijai.

Galiausiai buvo sutarta, kad monarchų ten taps toksai Adolfas Fridrichas (Adolf Friedrich), Maklenburgo didžiojo kunigaikščio sūnus ir buvęs Togo gubernatorius (subtilumas niekada nebuvo stiprioji Vilhelmo II savybė).

Kolkas valdžios ėmėsi Regentų taryba (Regentschaftsrat) susidedanti iš keturių vokiečių, trijų estų ir trijų latvių. Tarybos valdžia pasireiškė tuo, kad buvo reikšmingu tonu postringaujama apie naujosios valstybės ateitį bei tautų ir piliečių teises ir pareigas. Šis maskaradas truko iki Vokietijos kapituliacijos, po kurios prasidėjo chaosas. Niekam- išskyrus baronus- nebeįdomus ir nereikalingi regentai bandė toliau žaisti valstybę iki lapkričio 25 d.


Bolševikai eina


Vienintelis Jungtinės kunigaikštystės palikimas buvo jos gynybos pajėgos- Baltische Landeswehr, kuriam gyvybės įkvėpė Ulmanio sutartis su Vokietija (1918 gruodžio 29 d.), pagal kuria, kovoti prieš bolševikus atvykusiems vokiečiams buvo pažadėta Latvijos pilietybė. Latviai tikėjosi, kad šita formuotė taps naujosios Latvijos kariuomenės pagrindų, kaip nutiko su Lenkijos vermachtu, tačiau vietiniai vokiečiai ir savanoriai iš Vokietijos vadovavimą kariuomenei tvirtai laikė savo rankose, neimdami į galvą, kad formalus jų viršininkas yra Latvijos vyriausybė.

Tuo pat metų iš Vokietijos atvykęs majoras Bišofas (Josef Bischoff) Rygoje įkūrė Geležine Brigadą (Eiserne Brigade), į kurią sutelkė kelis smulkesnius freikorpininkų dalinius, susiformavusius iš pakrikusios Aštuntosios rezervo armijos (kuri teoriškai turėjo atremti puolančius bolševikus).

Bišofas buvo pirmasis gelbėtojas turėjęs sustabdyti bolševikų puolimą, Goltzas buvo pasiustas po dviejų mėnesių, kai paaiškėjo, kad Bišofo brigada (1919 sausį išaugusi iki divizijos) tesugeba trauktis.

Su arabais, beje, jam irgi neperdaug pasisekė

Vargu ar tai vien paties majoro kaltė- jam teko vadovauti didžiausio chaoso vokiečių armijoje mėnesiais, kai senosios formuotės Rytų fronte jau buvo sugriuvusios, o naujos dar tik kūrėsi. Be to, jo patirtis, regis labiau atspindėjo Berlyno mintis apie Pabaltijo ateitį, nei realius šio fronto poreikius: prieškarinius metus Bišofas praleido tarnaudamas Afrikoje, o per karą tarnavo Turkijoje, kur vadovavo kupranugarių kavalerijos pulkui kovojusiam prieš arabų sukilėlius.

Šiaip ar taip, sausis buvo traukimosi į vakarus mėnuo ir vasario 1 d. vokiečiai ir latviai kontroliavo tik vakariausia Kuršo pusiasalio kampą aplink Liepoją.

Tačiau net ir šiuo metu latviai negalėjo atsikvėpti nuo jiems už nugaros rezgamu intrigų. Vasario 19 d. į vyriausybei ištikimų muitininkų rankas pateko ką tik į Liepoją atvykęs švedu karininkas Nilsas Elundas (Nils Elund) Pakratę keliauninko bagažus muitininkai rado pluoštą dokumentų, kurie aiškiai rodė, kad baronai ruošiasi nuversti Ulmanį ir vietoje Latvijos dar kartą kurti Baltijos valstybę (Baltenland). Dauguma dokumentu priklausė Livliandijos landmaršalui (landtago pirmininkas) Henrikui Štrikui (Heinrich von Stryk), kuri regentu taryba lapkritį buvo išsiuntusi derėtis su Antante. Šalia naujos valstybės konstitucijos projekto ir panašių įdomybių ten buvo ir pagalbos prašymas adresuotas naujai paskirtam vyriausiajam vokiečių vadui generolui von der Goltzui.

*Šiandien žodis „baronas“ daugiausia žinomas kaip konkretus titulas, tačiau jis tai pat naudojamas platesne prasme. Pirminė jo prasmė, užfiksuota VII a. yra „tarnas, karys“- servos militum.Vystantis feodalizmui jis ėmė reikšti, tuos kurie už karine tarnybą gaudavo žemės, kitaip tariant- kilminguosius.

 

Tags: , , , , , ,

Category: Rokiruotės prie Baltijos | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

6 Comments

Leave a Reply