Metų pabaigos darbai

By: Baltasis Vaiduoklis

Metų pabaigoje visada atsiranda darbų, kuriuos, kažkodėl reikia nukulti kiek įmanoma greičiau. Skaičiuojant laiką ir žvelgiant į kalendorių, supranti, jog iki metų pabaigos liko apytikriai mėnuo. Ir tuomet pradedi galvoti, kurie darbai yra prioritetiniai, kurie gali palaukti, kurias skolas bus galima atiduoti iki Kalėdų, o ką teks apsimokėti ir vėliau. Padėti, kuri tik dalinai atrodo esanti be išeities. Tačiau visada pavyksta laiką sudėlioti taip, jog pavyktų išgyventi, o kartais net ir įkvėpti gryno, šiek tiek atmiešto degančio tabako lapo, oro. ...

Rokiruotės prie Baltijos (III): paskutinis ancien régime mūšis

By: Pseudohistorian

Tam, kad suprasti kas vyko Pabaltijyje 1919 metais, teks padaryti dar viena posūkį šalin nuo mūsų generolo ir pasižiūrėti kas ten darėsi iki jam atvykstant. [caption id="" align="alignright" width="376"] Užkariautojai apžiurinėją "lenkų karalystės perlą"[/caption] 1915 metais, atrėmę rusų prasiveržimą į Rytprusius, vokiečiai perėjo į puolimą, kuris baigėsi atsirėmus į Dauguvą. Vokiečiai užėmė Lietuvą, Lenkiją ir Kuršą, o rusai tebelaikė rytini Austrijos Galicijos kampą. Nepaisant abipusiu pastangų, tokia situacija ir liko iki pat 1918 m. 1917 m. valdžią užgrobė bolševikai ir pirmasis jų užsienio ...

Filmai. “Vatikano užrašai” – Antikristo keliai nežinomi.

By: Kreivarankis

Šį sekmadienį teko nueiti į “Vatikano užrašus” (The Vatican tapes). Net nežinau ar verta perspėti, kad ko gero spoilinsiu, bet šiaip ar taip, jeigu bežiūrint šį filmą atsitiks kažkas Jums netikėto, tai ko gero turite rimtų problemų su fantazija arba bent jau kinematografinio egzorcizmo pagrindais. Čia gal dar tuo pačiu reikėtų išreikšti nuoširdų pavydą tiems, kurie kažkaip patologiškai bijo sužinoti pabaigą, nes paskui bus neįdomu žiūrėt. Kada paskutinį kartą jums pasitaikė netikėta ir įdomi pabaiga? Nežinau ką padarė šio filmo marketingistai, bet mane kažkaip įtikino, kad filmas bus kažkoks ypatingas. Nors greičiausiai jie nieko nepadarė, o tik man netikėtai pasisekė porą kartų per trumpą laiką išgirsti šio filmo reklaminį pristatymą per radiją ar televiziją. Kas buvo tame pristatyme ypatingo? Nieko nebuvo ir tai man sukėlė papildomų minčių apie save patį – ko gero per mažai ir nepakankamai intensyviai dirbu, kad iš ...

M. Juškausko parodos

By: Pseudohistorian

Ši, 1015 m. vasara yra ypač darbinga Lietuvos praeities žvalgui ir policijos gerintojui Milvydui Juškauskui. Matyt, užkniso jį kabinėtis prie pareigunų ir lakstyti po teismus (kuriuose ne velnio vistiek nelaimėdavo) ir jis ėmėsi našesnės (?) veiklos- ėmė rengti parodas. Pirmas bandymas pernai Marijampolėje, Prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, matomai buvo visai vykęs, tai šią vasarą praeities įrodymų tyrinėtojas šturmu ima sostinę. Kai dėl Marijampolės, tai iš ten nieko kito tikėtis ir nereikia. Mieste kuriame darbuojasi šauniausias savivaldybės vyriausiasis paminklotvarkininkas ir kuriame pastatytas paminkas Juozui Šeimui kitaip būti ir negali. [caption id="" align="aligncenter" width="258"] Taip, tai tikra[/caption] [caption id="" align="aligncenter" width="258"] Tebūna pagarsinti ir mecenatų vardai[/caption]                 Tačiau, kaip jam sekasi Vilniuje? Paroda Visai neblogai, tiesa pasakius. Pirmiausia ekspozicija buvo pademonstruota Seimo rūmuose, kadangi M. Juškauskas surado bendramintį tarp parlamentarų- Darbo partijos narį Gediminą Jakavonį. [caption id="" align="aligncenter" width="421"] Maecenatum caritas qui nos protegunt[/caption]                         Ir jau sekančią dieną po ekspozicijos Seime uždarymo ...

Legionai ir leičiai

By: Pseudohistorian

Žurnalas „Veidas“ yra vienas geresnių periodinių leidinių Lietuvoje, bet kartais ir čia pasitaiko durnu publikacijų. Ir antiek durnu, kad tik galvą belieka kasytis, galvojant kaip čia toks dalykas galėjo patekti į padoriu save laikanti žurnalą. Paskui prisimeni, kad šio žurnalo vyr. redaktoriui ir pačiam pasitaiko visokių liapsusų. Tai gal ir nenuostabu, kad nauja ir šokiruojanti lietuvių kilmės teorija buvo publikuota butent „Veide“. Straipsnio autoriumi įvardintas Gediminas Vaišvila, nors dėl pačios teorijos yra kilęs šioks toks autorinių teisių konfliktas. Dėl šito jie tegu aiškinasi tarpusavyje, panagrinėkim pati atradimą. G. Vaišvila pradeda privalomomis natomis: kokie blogi tie akedeminiai istorikai, bet nebijokit, štai aš- išgelbėtojas: ...Šiame straipsnyje dėstoma Lietuvos vardo kilmės hipotezė, atsiradusi tyrinėjant Lietuvos istoriografijoje mažai aptartus Romos imperijos (RI) dokumentus, istorijos faktus. Yra kelios lietuvių kilmės teorijos, iš kurių romėniškoji – seniausia, labiausiai išplėtota ir, kad ir kaip keista, „padėta į stalčių“. Ji mažiausiai tyrinėta ...

Demono galva

By: Apeironas

Filosofija ir demonizmas būtų visiškai nesuderinami dalykai, bet problema yra galva. Filosofai turi galvą, demonai – irgi, Michailo Vrubelio demono galva estetiška. Filosofų galvos retai kada būna estetiškos, jokios paralelės… Vienoje Mastrichto lauko kavinėje sutikęs racionalizmo tėvą Rene Descartesą visai nenustebau, ne, ne dėl jo fizionomijos, o dėl to, kad jis sėdėjo prie gretimo stalelio vienas, kaip ir aš, gėrė alų. Kita vertus, o kodėl jo negert, jeigu karšta, jeigu platanai jokio šešėlio nemeta, jeigu biurgeriai ir turistai erzina savo nešvankiai angliškomis kalbomis. Kalbėtų bent portugališkai, tai ne – angliškai. Descartesas atrodė ramus, toks jis ir buvo po penkto. Keikdavau save už tai, kad neprieinu, nepakalbinu, žmogaus, kurio atsakymą norėčiau išgirsti. Išgėręs antrą bokalą pasiryžau, sakau: – Laba diena, gerbiamasis Rene Descartesai, gal galėčiau prisėsti šalia, pakalbėtume? – Jis nebuvo sužavėtas, nors išliko galantiškas: – Malonėkite prisėsti. Iškart bandžiau eiti prie reikalo: – Noriu paklausti ar ...

Blogerių savireklamos savaitė

By: Kreivarankis

Rytis Zaloga - rašo jau seniai, bet atradau ir pradėjau skaityti tik šįmet, kaip ir kitą liberoblių – Giedrių Alasevičių, kuris, tiesa, tik šįmet ir pradėjo aktyviau reikštis. Abudu ne tik labai aštrūs ir įdomūs, bet kas dar svarbiau, tai protingi ir kruopštūs. Bet tikrai abu yra labai geri ir šiuo metu perskaitau viską kas šiuose dviejuose bloguose parašoma naujo. Dar viena porelė, tik šįkart du teisininkai – doktorantas Tomas Chochrin ir teisėjas Audrius Cininas. Abudu rašo tinklaraščius, kuriuos žino daugelis besidominčių kvalifikuotais teisininkų komentarais. Tomas skelbiasi, kad rašo savo tikslinei teisininkų auditorijai, tačiau kai kurie jo aktualijų komentarai gali būti visai įdomūs ir pakankamai suprantami teisinio išsilavinimo neturinčiam skaitytojui. Kaip, beje, ir humoro jausmo nestokojančio A. Cinino kai kurie tekstai. Pastarasis jau pagarsėjo savo drąsa demonstruoti savo "vidinį įsitikinimą", net ir tada kai visa Lietuva su ašaromis akyse yra prieš. ...

Apie Šventybę ir šūdmaišį

By: Apeironas

Rudolfas Otto tikriausiai net neįtarė, kad jo knyga „Das Heilige“ taps vienu ryškiausių XX amžiaus teologinių veikalų. Šventybė pasirodo visada kaip kažkas kita, kažkas žavinčio, traukiančio ir, tuo pačiu, siaubingo, atstumiančio. Bet ar tas kitoniškumas, tas žavesys ir siaubas kito akivaizdoje nėra tik pramanas, kuriam paslapties šydą užtraukia mūsų pačių siauraprotiškumas ir negebėjimas priimti tai, ką atsainiai vadiname „tikrove“? Juk ji visai banali, šlykšti, netobula, ką ji gali bendra turėti su iškiliąja Šventybe? Mėsos, šūdo, limfos, kraujo ir kaulų maišai – žmonės, ką jie gali turėti bendra su tokia tobulybe? Kad ir kaip būtų, žmogus yra vienintelė Šventybės pasirodymo vieta, jos „topos“. Žinoma, žmogus gali ramiai nugyventi savo šūdmaišišką gyvenimą taip ir nepalietas to kažko, kas jo buką buvinėjimą galėtų įprasminti. Net gali palypėti visuomeninio statuso kopėčiomis, gali tapti vadovu, direktoriumi, rektoriumi, valstybės vadovu, kokiu Europos Komisijos nariu, bet taip ir likti ...

Skaitymai. Alexis de Tocqueville apie rusus ir amerikiečius

By: Kreivarankis

"Dabar pasaulyje gyvena dvi didelės tautos, kurios, turėdamos skirtingas ištakas, tarytum siekia to paties tikslo. Tai rusai ir Amerikos anglai. Abi tautos augo ir stiprėjo nejučia; kai visų dėmesys buvo nukreiptas kitur, jos staiga atsidūrė pirmojoje tautų gretoje, ir pasaulis beveik tuo pat metu sužinojo ir apie jų buvimą, ir apie jų galią. Visos kitos šalys tarytum pasiekė gamtos joms skirtas ribas ir dabar turi tik išsilaikyti, o tiedvi valstybės tolydžio didėja ir plečiasi. Visos kitos jau liovėsi augti arba auga tik didelių pastangų dėka; tiedvi vienintelės sparčiai ir lengvai žygiuoja keliu, kurio pabaigos dar nematyti. Amerikietis grumiasi su gamtos sprendžiamomis kliūtimis; rusai kariauja su žmonėmis. Vieni kovoja su tyrais ir barbarybe , kiti – su civilizacija, apsiginklavusia iki dantų. Amerika laimi pergales arklu, o Rusija – durtuvu. Siekdama tikslo, Amerika remiasi asmeniniais interesais ir duoda visišką laisvę žmogaus – individo – protui ir ...