Rokiruotės prie Baltijos (V): Pastoriaus premjeravimas
Kas gi buvo toji problema, kuri generolą slėgė labiau nei bolševikai ir jų nenoras kautis?
Užuomina- jos pavadinimas prasideda L- ir baigiasi -atvijos vyriausybė.
Po Elundo-Štyko skandalo Goltzas dievagojosi, kad jis čia niekuo dėtas- nei jis ką žinojo ir tikrai nesirengia čia jokių vyriausybių versti. Generolo darbas yra tuos bjaurybes bolševikus mušti, o kas kieno premjeras tai jau ne jo reikalas.
Kaip jau skaitytojas žino, generolas melavo.
Lengvas darbelis
1919 m. balandžio 15 d. pavakare nutrūko ryšis tarp Liepoje įsikūrusios Latvijos vyriausybės ir latvių daliniu fronte. Sekančios dienos ryta iš Vokietijos neseniai atvykęs majoro Pfeferio (Pfeffer) freikorpo būrys pajudėjo iš uosto, smagiai mušdamas karinį maršą- kaip ir kiti daliniai vykstantis į frontą. Tačiau priartėjęs prie latvių atskirojo bataliono štabo būstinės, būrys sustojo. Po keliu minučių pastatas buvo apsuptas, o po pusvalandžio latvių kariškiai buvo suimti ir nuginkluoti. Tuo pat metu į gatves išriedėjo kelis šarvuotieji automobiliai o ant geležinkelio tilto netoli vyriausybės pastato išdygo šarvuotasis traukinys. Į patį pastatą netrukus įsiveržė barono Georgo Manteifelio (Georg, Baron von Manteuffel) vadovaujamas elitinis Landesvero dalinys- šturmo (Stoßtruppe) kuopa.
garlaivis “Saratov”
Įdomi detalė- baronas Georgas buvo filosofijos daktaras, baigęs ne bet ką, o Heilderbergo universitetą.
Ir tebūnie tai pamoka visiems: nesiuskit filosofų vadovauti perversmams- nepaisant netikėtumo efekto, puikios pradžios ir didelio šumo į perversmininkų rankas pateko tik tiekimo ministras Janis Blumbergas (Jānis Blumbergs) ir vidaus reikalų ministras Mikelis Valteris (Miķelis Valters). Visi kiti, kartu su premjeru jau sekančia diena išlindo ant krovininio laivo „Saratov“ denio, saugomi britu ir nepasiekiami vokiečiams bei rimtai nusiteikę palaidoti Antantes misijas skundų ir pasipiktinimo notų srautu.
Tuo tarpu balandžio 16 d. įvykius užbaigė iš keliu vietiniu baronų sudaryto komiteto (Frontes drošības komiteja) proklamacija, skelbianti apie latvių dalinių išformavimą ir kviečianti karius išsiskirstyti. Proklamacija, beje, buvo skirta tik Liepoje esantiems latvių kariams, fronte ji nebuvo dalijama.
O kas toliau?
To, kad baronas su Heidelbergo diplomu leis vyriausybei pabėgti, generolas Goltzas akivaizdžiai buvo nenumatęs. Regis, jo planas buvo pakartoti Suomijos scenarijų- vokiečiai neformavo naujos vyriausybės, tiesiog pastatė esamą priešais šautuvo vamzdį.
Ką jis iš tikrųjų planavo tai velniai dabar žino, nes generolas niekada neprisipažino, kad yra kaip nors susijęs su perversmu, tačiau ką daryti toliau- kaip ir pernai Berlyne- nežinojo niekas.
O ir formuoti nelabai buvo iš ko- gėlių po perversmininkų kojomis, vaizdžiai šnekant, niekas nebarstė. Praėjo savaitė kol tarp vietinių vokiečių atsirado žmogus sutikęs imtis naujos vyriausybės formavimosi- toks Brimeris (von Brimmer). Tačiau ir šis nebuvo toks asilas, kad kištu galvą į kilpą ir premjero postą įbruko buvusiam prokurorui Oskarui Borkovskiui (Oskar Borkowsky). Tačiau ir ši vyriausybė- pirmam posėdžiui susirinkusi balandžio 26 d.- nebuvo baisiai geresnė už baronu komitetą. Jie tiesiog nežinojo ką daryti- prireikė trijų dienų, kol kažkuriam šovė į galvą, kad but neblogai priimti nutarimą, skelbianti kad jie, o ne Ulmanio kabinetas, yra Latvijos vyriausybė. Tuo pačiu- matomai balandžio 29 d. buvo Saulės dėmiu suaktyvėjimas- jie uždarė du latviškus laikraščius: kairiųjų „Darbininkų laikraštį“ ir dešiniųjų „Latvijos sargybinį“. Ties tuo Borkovskio veiklumas ir išsikvėpė.
Vienintelė rimta perversmo pasekmė buvo Ulmanio populiarumo augimas- dabar jau niekas jo nebelaikė vokiečiu statytiniu. Kuršo latviai, ir ypač Atskirosios brigados kariai, būdami perversmininkų malonėje, sukandę dantys pasitenkino formaliu protestu. Tuo tarpu Šiaurinės brigados vadovybė iškart paskelbė kad pripažįsta tik Ulmanį ir padedama estu toliau sėkmingai valė šiaurės Latviją nuo bolševikų.
Negana to, pats Goltzas buvo iškviestas į Antantės misiją Liepojoje „ant kilimėlio“. Nedidelis malonumas Vokietijos generolui eiti pas amerikiečių pulkininką ir atsiprašinėti dėl įvykusio- Gotzo žodžiais- „subordinacijos pažeidimo“. Negana to, prakeikti „aliantai“ dar pareikalavo išvesti Manteifelio ir Pfeferio dalinius iš Liepojos ir leisti grįžti Ulmanio vyriausybei. Generolas išsisuko pareikšdamas kad jis nieko negali padaryti, nes Manteifelis jam išvis nėra pavaldus (formaliai Landesveras nepriklausė VI korpusui), o Pfeiferis pats suformavo savo dalinį, tai jo kažkaip spausti irgi nėra galimybių.
Šalia tokiu kvailoku atsikalbinėjimų, Goltzas čia pat dar pridėjo ir dozę šantažo.
Galvosūkis admirolui
Sąjungininkams, mat, tai pat buvo riesta- kokios politikos laikytis šiame regione nei Londonas, nei Paryžius dar nebuvo nusprendę, todėl atstovai vietoje galėjo tik stebėti įvykius. Jiems aiškėjo, kad vokiečiai čia žaidžia savo žaidimą, bet kokį- to dar jie aiškiai nepermatė, ir juolab neįsivaizdavo, kaip toli Goltzas pasiryžęs šioje partijoje eiti. Tuo jie tegalėjo stebėti freikorpininkų- kurie jau dairėsi derlingesniu plotų įsikurti- vykdomas rekvizicijas ir egzekucijas. 1919 m. kovą amerikiečių leitenanto F. Džonsono (Frank Johnson) nufilmuoti freikorpininkų veiksmai po mėnesio buvo pademonstruoti Paryžiaus kino salėse, stebint JAV prezidentui. Tačiau versti vokiečius palikti Kuršą taipogi nebuvo išeitis- Sąjungininkai abejojo, kad patys vieni latviai atlaikys raudonųjų spaudimą. Be to, Antantės sąjungininkai juk buvo baltieji, kurie piestu stojo už Rusiją 1914 m. sienomis.
Kadras iš leitenanto juostos
Žodžiu, jokiu aiškiu instrukcijų nei laivynas, nei misija Liepojoje negavo, tai net ir negalėjo vykdyti kažkokios politikos, o tik skustis vadovybei, kad ir taip blogai ir anaip negerai. Visas šias problemas dar kovo viduryje admirolas Kovenas (Walter Cowan) išdėstė savo raporte Britų karo kabinetui:
Mes laikomęs nenuoseklios pozicijos, sudarydami visas įmanomas kliūtis vokiečiams ginti Latviją nuo bolševikų ir tuo pačiu neteikdami jokios efektyvios pagalbos patiems latviams. Jei, dėl mūsų atsisakymo praleisto jūros transportus, vokiečiai pasitrauks, šios šalies likimas bolševikų malonėje bus mūsų kaltė. Kita vertus, vokiečiai elgiasi kaip okupantai ir visaip trukdo Latvijos pajėgų organizavimui.
Latviai nuolatos pateikia prašymus britų laivyno karininkams dėl Sąjungininkų intervencijos bei bent kokios įmanomos pagalbos. Tai, kad šie prašymai lieka neatsakyti yra labai kenksminga Britanijos nacionaliniam ir laivyno prestižui.
Pastorius
Andrius Niedra
Goltzui visos šitas chaosas buvo grynas džiaugsmas- čia jis Antantei grasino, kad sugrįš į Vokietiją, čia bandė derėtis su Judeničium dėl bendro fronto su bolševikais, tačiau didžiausia problema liko Liepoja- ne tik kad Ulmanis pabėgo, bet ir naujos vyriausybės niekaip neišeina suformuoti.
Pirmasis variantas buvo kunigaikštis Lyvenas, kurio stiprioji pusė buvo šeimos ryšiai- jo senelis tarnavo ambasadoriumi Londone, sesuo po keliu metu ištekėjo už britu baroneto. Tačiau, po perversmo specialiai iš fronto lėktuvu atgabentas kunigaikštis atsisakė motyvuodamas, jog formuos vyriausybę tik jeigu ji parems latvių kariuomenė. Kadangi šios sąlygos vokiečiai išpildyti negalėjo, Lyvenas grižo į frontą (jis aplamai nenorėjo veltis į jokius politinius reikalus. Šiam momentui jo tikslas buvo išvesti savo karius į šiaurę ir prisijungti prie Judeničiaus armijos).
Pagreičiui sulipdžius Borkovskio kabinetą buvo toliau ieškoma tinkamo kandidato. Ir toksai kone atsitiktinai užklydo į Flečerio štabą Tukume balandžio 24 d.
Andrius Niedra (Andrievs Niedra) buvo geriausiai žinomas pastorius, rašytojas ir pedagogas. Po vasario revoliucijos jis dalyvavo kuriant Latvijos valstiečių partiją (jai priklausė ir Ulmanis) bei aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą. 1918 m. bolševikų suimtas, tačiau sugebėjo pabėgti ir grižo į Vidzemę kur vėl aktyviai įsitraukė į politiką. Jisai atitolo nuo savo partijos daugumos, kadangi buvo kritiškas Tautos tarybos ir Ulmanio kabineto atžvilgiu- Niedros nuomone jie neturėjo teisės veikti be demokratiškai išrinkto parlamento pritarimo.
Balandžio gale Niedra keliavo po kraštą organizuodamas pagalbą nukentėjusiems nuo karo, kai Flečerio štabe sužinojo apie perversmą ir čia pat išdėstė savo vokiečiu ir latviu bendradarbiavimo planą. Jam buvo pasiūlyta kuo skubiausiai vykti į Liepoja ir formuoti naują vyriausybę. Niedra taipogi iš pradžių atsisakė ir ėmėsi tarpininkauti deryboms tarp Ulmanio ir Borkovskio.
Rodydamas gera valią, jis pasirūpino Blumbergo ir Valterio paleidimu ir pasiūlė formuoti bendra kabinetą, užleisdamas Ulmaniui 8 iš 12 pozicijų. Tačiau šis jau buvo tvirtai nusprendęs su vokiečiais į sandėrius neiti ir deryboms galutinai žlugus- gegužės 10 d.- Niedra galiausiai sutiko užimti premjero postą.
Jo motyvus užfiksavo amerikiečiu misija, kurioje Niedra apsilankė tą pačią dieną. Sąjungininkams jis padarė kuo puikiausia įspūdį. Raporte jis apibūdinamas kaip aršus patriotas ir drąsus kaip liūtas. Niedra pareiškė, kad tikslas yra užimti Rygą ir išvyti bolševikus- ir dėl to pasirengęs eiti į konfliktą tiek su Ulmaniu, tiek su Antante.
Taigi Niedra į ši sandėrį ėjo remdamasis tais pačiais argumentais, dėl kuriu Antantė toleravo vokiečius- šiems tiesiog nebuvo alternatyvos.
Netrukus Niedra suformulavo programą, kuria sudarė trys esminiai punktai- bolševiku išvarymas, krašto atstatymas ir parlamento rinkimai. Jo vyriausybė paliko galioti visus Ulmanio kabineto sprendimus ir sutelkė savo veiklą ties ekonominio atstatymo darbais išvaduotoje teritorijoje.
Tiesa kliūčių kildavo nuolatos- tarkim praėjus vos savaitei po naujosios vyriausybės darbo pradžios ponas premjeras dingo ir atsirado tik po trijų dienų. Pasirodo, keli nutrūktgalviai latvių karininkai buvo ji pagrobę ir tik atsitiktinumo dėka pastorius ištrūko- tautiečiai ne kiek neslėpė savo simpatijų ir jeigu jau negalėjo nieko padaryti vokiečiams, tai išsiliedavo bent kolaborantu adresu.
Kokia tokia, tačiau vyriausybė buvo. Pavasariniai polaidžiai, tradiciškai stabdantis karo veiksmus, ėjo prie pabaigos, ir Goltzas vėl sutelkė dėmesį į frontą, juolab estai sėkmingai puolė iš šiaurės ir grėsmė, kad jie pajudės link Rygos nuolatos darėsi vis realesnė.
Tačiau likimas nekentė generolo aistringai ir su pasimėgavimu. Šįkart jo kortu namelius sugriovė nelauktas smūgis iš Vokietijos.
comments feed
No Comments