Jurodivai.lt

O vis dėlto rusai puola

---

“Nuo viduramžių gyvuojanti praktika, kad jei negali paaiškinti, kad žemė yra apvali, tai sakai, kad tokią ją mums davė Dievas“ – sako mums guvus balsas. Kadangi klausimas ar iš tiesų viduramžiais buvo teigiama, kad Dievas mums davė Žemę apvalią nėra mums dabar labai aktualus, tai jį praleisiu. Tačiau juk nebūtinai viską reikia aiškinti ir paaiškinti, galima tiesiog rinktis. Pavyzdžiui vertybes.

Jeigu, tarkim, aš nusprendžiu, kad meluoti yra blogai ir stengiuosi, tvarkyti savo gyvenimą taip, kad man nereikėtų žmonėms kalbėti netiesos, tai dar visai nereiškia būtinybės šį savo pasirinkimą kaip nors itin racionaliai argumentuoti, būtinai įrodant sau tokios nuostatos logiškumą ir vertingumą (beje, būtent viduramžiams toks bet ko įrodinėjimas buvo itin būdingas). O juk akivaizdu, kad net ir šitaip pasirinkus, meluoti ko gero teks, lygiai taip pat teks būti ir apgautu, tai kam tada dar va šitaip be reikalo save visaip kaip suvaržyti?

Arba dar galima pasirašyti sau kokį tai Konstitucinį aktą „dėl nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“. Labai protingas žmogus (panašus į tą, kurio mintys išsakomos šiame klipe) galbūt pasakytų, kad jeigu Baltarusija ar Rusija (ar abi) kada nors įstotų į Europos Sąjungą, tai mes pasilikdami jos nariais pažeidžiame savo Konstituciją. Kai esi protingas ir kai pradedi kalbėti, tai neišvengiamai pasakai daug visko protingo.

Kartą per filosofijos paskaitą lektorė retoriškai paklausė – o iš kur jūs žinote, kad Irake vyko karas, pagalvokite, o jeigu iš tiesų nėra jokio Irako? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad visas mūsų pasaulis su jo istorija tėra šviesos blykstelėjimas milžiniško mėlynojo drakono akies vyzdyje. Iš tiesų, ar nesame pernelyg neatsakingi, kai neatsakę į šiuos fundamentalius klausimus puolame skubotai daryti tokius egzistenciškai kol kas visiškai nepatikrintus antraeilės reikšmės teiginius, kaip antai „rusai puola“?

Kaip ir užvedžiau nuo viduramžių, taip ir norėčiau kažkiek ties jais apsistoti. 1471 m. Šelonės mūšyje Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenė sumušė Naugardo respublikos karines pajėgas, privertė pasirašyti Korostynės taikos sutartį, kuria naugardiečiai įsipareigojo nutraukti ryšius su LDK. Ilgainiui Naugardas perėjo visiškon Maskvos kontrolėn, LDK neteko sąjungininko, o jos rytinės sienos atsivėrė priešo intervencijai. Nepaisant to, kad Šelonės mūšyje nedalyvavo nė vienas LDK karys, kai kurie istorikai mano, kad tai buvo vienas iš svarbiausių mūšių, nulėmusių tolimesnę jos istorinę raidą.

Aš nemanau, kad verta labai ilgai ginčytis dėl to ar „rusai puola“ yra faktas. Čia irgi ko gero reikėtų tiesiog pasirinkti. Aš jau pasirinkau ir, mano galva, tiek metų visokių „Dviračių šou“ ir panašių bajeristų pajuoktas Profesorius šiandien, nelyginant koks Galilėjus prieš inkvizitorius, gali drąsiai pakartoti tai ką yra jau daug kartų sakęs anksčiau – „o vis tik jie puola!”. Ir žiūrėdamas į monitorių aš manau, kad tai yra faktas.

Buvimas NATO nariais ne tik suteikia mums saugumą, bet ir išlaisvina iš labai nemalonios pareigos veikti. Jeigu nebūtume NATO nariais, ko gero, visai logiškas sprendimas būtų pasiųsti savo karines pajėgas į Donecką ir Luganską, prieš tai suderinus veiksmus su Ukrainos vyriausybe. Savigynos tikslais. Žinau, kad žiūrint iš šiandienos pozicijų tai atrodytų beprotybė, bet būtent taip ir kuriasi valstybės ir išlieka. Beprotybėje jos ir išnyksta, kai neatsiranda tų, kurie ryžtusi padaryti tai kas neišvengiama.

Tikslios įvykių raidos nuspėti negali niekas ir, galbūt, po tokio Lietuvos žingsnio Rusija permestų savo pajėgas į Lietuvą, o tuo pasinaudojusi Ukrainos vyriausybė spjautų į Lietuvą ir sudarytų su rusais sau palankią taikos sutartį. Ir tada tokie „strategai“ kaip aš būtų paskelbti karo provokatoriais ir kabinami ant pušų žemyn galva, o apačioje būtų užkuriami laužai.

Tokia mirtis už tėvynę ko gero nebūtų pasirinkimas, juk, kas galėtų paneigti, kad jeigu būtume žinoję kuo viskas baigsis, būtume pasirinkę kitaip. Mirti už tėvynę prisiekti nėra labai sunku (teko), mirti ko gero būtų sunkoka (negaliu tiksliai pasakyti, nes niekada nebandžiau). Kovodami mes nepasirenkame mirties, mes pasirenkame gyvenimą tokį kurį patys norėtume gyventi. Tačiau netgi pasirinkę mirti už tėvynę mes negalime būti tikri ar padarėme teisingą pasirinkimą. Gali mirti, iškovoti laivę, tačiau po 20 metų šalis bus tokia, kad jeigu būtum gyvas, pasakytum „ne už tokią Lietuvą aš tada miriau“. Baisu? Jei nelabai, tai pasakysiu, kad gali būti taip, kad mirsi iškovojęs laisvę ir nuo to laiko per paskirtą valstybinę išsivadavimo šventę ant tavo kapo dės gėles bradauskai, graužinienės ir paksai. Baisu? Jei dar nebaisu, tai pasakysiu, kad gali būti ir taip, kad mirsi už tėvynę, tačiau jokios laisvės savo šaliai neiškovosi, ją pavergs okupantai, o ant tavo kapo per valstybinę atvadavimo šventę dės gėles bradauskai, graužinienės ir paksai. Jei ir dabar nebaisu, tai jūsų jau niekas nebeišgasdins.

Štai taip aš dūmoju savo balkone šios tarptautinės šventės šiltą vakarą. Pasirenku galvoti taip: gerai, kad esame NATO nariai, nes rusai iš tiesų puola. Ir neišeis su jais susitarti atrandant kažką bendro, kadangi jie neturi ideologijų – jie patys yra ideologija.

Tags: aleksandr dugin, LDK, politika, Rusija, Ukraina