Rokiruotės prie Baltijos (I)

Oleh: Pseudohistorian
February 27, 2013

Bermontininkai- tai tokia marginalinė tarpukario grupuotė, kuri 1919 m. bandė užkariauti Latviją, Lietuvą ir dar kažką, bet gavo į kaulus prie Rygos ir Radviliškio, tuo viskas ir pasibaigė. O kiek vilčių kraugeriai imperialistai dėjo į šį kazokų palikuonį…

Bet apie viską iš eilės.

Šaunus prūsų karininkas

Pradėti šia istoriją reikia ne Kaukazo kalnuose, kur nuo seno gyveno garbinga kunigaikščių Avalašviliu giminė, bet Prūsijoje, kuri tuo metų gyveno savo geriausias dienas: po 1870 m. karo su Prancūzija aplink Berlyną suburta Vokietijos imperija buvo galingiausia Europos valstybė: vokiškuose fabrikuose buvo buvo liejamas geriausias pasaulio plienas, vokiškai buvo rašomi reikšmingiausi filosofijos darbai, o geriausias pasaulyje socialines garantijas turėjo irgi Vokietijos darbininkai. Kieno armija buvo geriausia atskirai aiškinti nereikia.

Belle Époque- taip ateities kartos pavadino šį periodą, ir niekam jis nebuvo toks belle, kaip vokiečiams.

Šios epochos pradžioje- 1865 m.- gimė pagrindinis šios istorijos veikėjas Riudigeris von der Goltzas (Gustav Adolf Joachim Rüdiger Graf von der Goltz). Goltzu šeima buvo tai, ką mes įsivaizduojame kaip tipiškus Prūsijos didikus- liuteronai monarchistai, kuriu geneologinio medžio užtektu suformuoti keliems batalionams. Tęsdamas šeimos tradicijas, jaunasis Riudigeris 1885 m. tapo Fahnenjunker (pažodž. vėliavos junkeris- toks laipsnis buvo duodamas junkeriams, kurie prieš stodami į pulką baigdavo karine akademiją) pačiame elitiškiausiame imperijos pulke- Pirmajame gvardijos pėstininkų (1. Garde-Regiment zu Fuß), kuriame, pagal tradiciją, formaliai tarnaudavo visi vyriškos lyties kaizerio atžalos. Turėdamas tokius tvirtus pamatus, jaunasis grafas greitai kilo karjeros laiptais ir 1914 m. džiaugsmingai sutiko kaip pulkininkas ir 76-ojo Hamburgo pulko vadas (Infanterie-Regiments „Hamburg“ (2. Hanseatisches) Nr. 76).

Pats grafas šlovės viršunėje

Grafas buvo Vilhelmo II epochos vaikas: vokiečių nacionalistas iki kaulų smegenų,tačiau kartu ir lojalus Prūsijos karūnai monarchistas, tvirtai tikintis vokiečių teise viešpatauti.

Karo pradžią jis sutiko, kaip ir visa Europa (išskyrus čekus), džiaugsmingai ir narsiai vedė savo pulką link Paryžiaus, jau 1914 m. pelnydamas du Geležinius kryžius. Vokiečių puolimas (ir karas aplamai) netrukus beviltiškai įstrigo, tačiau ne von der Goltzo karjera- 1916 m. jis jau generolas majoras ir imasi vadovauti divizijai. Tačiau tai buvo tik jo karjeros pradžia.

Riudigeris neabejotinai buvo neblogai susipažinęs su Klauzevico palikimu (šiaip ar taip jis baigė akademiją, kuriai kadaise vadovavo legendinis generolas) ir žinojo, kad karas tėra politikos tęsimas kitomis priemonėmis, todėl per daug nenustebo, kad jo žvaigždžių valanda išmušė tada, kai teko viena ranka braižyti puolimo kryptys, o kita- statyti ir versti vyriausybes.

O prasidėjo viskas gan paprastai: vykdydamas gauta įsakymą, 1918 kovo 20 d. generolas majoras von der Goltzas perėmė vadovavimą naujai suformuotai Baltijos jūros divizijai (Ostsee-Division).

Balaganas Helsinkyje

Didžioji Suomijos kunigaikštystė, atvirai pasakius, buvo pati nuobodžiausia Rusijos imperijos provincija. Autonominė sritis, valdoma nuosavo parlamento remiantis modifikuota 1772 m. Švedijos konstitucija, turėjo savu problemų: atgyvenusi, iš švediškojo laikotarpio paveldėta, socialinė santvarka kirtosi su industrializacijos iškeltomis naujomis klasėmis, valdant Nikolajui II sustiprėjo rusifikacija, švedakalbė aristokratija bandė išlaikyti savo smunkančias pozicijas, tarpusavyje ginčijosi radikalai ir konservatoriai, kairieji ir dešinieji ir dar ko tik ten nebuvo, bet visa tai vyko labai ramiai, parlamentinės tradicijos ir įstatymo numatytuose rėmuose.

Buvo trys pagrindinės partijos: Socialdemokratai, Suomių partija ir Jaunasuomių partija (pirmieji buvo konservatyvi, etnocentristinė partija; antrieji, kilę iš tų pačių tautinio judėjimo šaknų, buvo ekonominio liberalizmo atstovai. Lietuviški analogai butu daugmaž aušrininkų ir varpininkų grupuotės).

Socdemai lėtai, rinkimai, po rinkimų augino įtaką ir 1916 m. rinkimuose gavo 100 vietų (iš 200) parlamente ir 6 (iš 12) senate.

Tai kaip reikalas išgąsdino dešiniuosius, o tada… nutiko Vasario revoliucija. Suomiai iškart pamatė galimybe atsitolinti nuo Rusijos, kas neperlabausiai patiko dažnai besikeičiančioms vyriausybėms Petrograde. Spaudžiant „centrui“, 1917 m. lapkritį teko rengti pakartotinius rinkimus, kuriuose socdemai prarado dalį balsų ir antagonizmas tarp dviejų pagrindini grupuočių tik pagilėjo. Paraleliai, visa Rusija ėjo velniop paspartintu žingsniu ir nuo Ukrainos bei Pavolgio grūdų priklausoma Suomija atsidūrė ant bado slenksčio, kas tik dar labiau pagilino politinį chaosą, kurio ir taip jau netruko- kadangi vykdomoji valdžia iš esmės priklausė imperinei biurokratijai, su valdžios žlugimų iš Suomijos dingo tokie dalykai kaip policija ir politinio gyvenimo centras vis labiau slinko link gatvės demonstracijų, į kurias džiugiai jungėsi Helsinkyje dislokuoto laivyno jūreiviai (čia tie patys, kurie po metų Lenino įsakymų išvaikys Rusijos parlamentą).

Vis labiau viens į kitą skersakiuodami, kairieji (socialdemokratai) ir dešinieji (pagrinde Suomių-Jaunasuomių blokas) ėmė telkti savo karinius būrius: Raudonąją gvardiją (Punakaarti) ir Savigynos būrius, dažniausiai vadinamus tiesiog Baltąja gvardija (Suojeluskunta).

Atgavę senato kontrolę, dešinieji paskelbė nepriklausomybę ir po mėnesio savo gvardiečius legalizavo kaip Suomijos kariuomenę. Atviri susirėmimai tarp baltųjų ir raudonųjų prasidėjo sausio pradžioje, tačiau po pastarojo senato sprendimo sausio 25 d., raudonieji paskelbė atvirą karą ir sausio 26 d. pradėjo masini sukilimą, kurio pasėkoje- sausio 28 d- buvo įsteigta Suomijos Socialistinė Darbininkų Respublika, su demokratiška ir nuosaikia konstitucija, parašyta draugo Kusineno (Kuusinen). Baltoji vyriausybė atsitraukė į šiaurę, Vasos miestą, kuriame savo štabą buvo įsteigęs baltosios kariuomenės vadas Manerheimas, o raudonieji įsitvirtino šalies pietuose.

Dalis karių atrodė taip

Pagrindinė abiejų pusių problema buvo ta pati: prakeikti civiliokai. Abi gvardijos buvo sudarytos daugiausia iš savanorių, kurie nelabai žinojo iš katros pusės paimti šautuvą. O pradžiai ir tu neperdaug buvo. Raudonieji tikėjosi Lenino paramos, bet šioji atėjo daugiausia ginklų ir pinigų forma, kadangi vasario pradžioje prasidėjo naujas vokiečių puolimas, o kovą pasirašyta Brest- Litovsko taika iš esmės surišo bolševikams rankas. Visgi, socialistinės Suomijos pusėje kovėsi apie 4000 nedisciplinuotu ir prastai motyvuotu rusų. Be to, truko vadų: pirmasis Raudonosios gvardijos vadas buvo leitenantas, kuri teko atleisti dėl girtuokliavimo, o po jo išvis jokių karininkų raudoniesiems rasti nepavyko.

Baltiesiems šios problemos buvo lengviau įveikiamos: jie turėjo generolą leitenantą Manerheimą, kuris aplink surinko suomių karininkus ir pasinaudodamas ryšiais su švedais pritraukė profesionaliu savanorių iš ten. Priedo buvo jėgeriai.

Prasidėjus karui, apie pusantro tūkstančio suomiu jaunuoliu pabėgo į Vokietiją ir įstojo į kariuomenę, kur iš jų buvo suformuotas elitinis jėgerių batalionas (Königlich Preussisches Jägerbataillon Nr. 27). Nuo 1917 m. pabaigos šie kariai ėmė grįžti į tėvynę ir prisijungė prie baltųjų, sukurdami taip reikalinga jaunesniųjų vadų grandį, galinčia apmokyti savanorius ir šauktinius.

Visgi ir čia buvo problema: Vokietijos imperija ne kokia militaristinė labdaros organizacija, kad tris metus treniruotus karius paleistu namo ir priedo dar mestelėtų pora siuntų su ginklais.

Suomija turėjo tapti Mitteleuropa dalimi.

Baltoji vyriausybė Vokietijoje matė vieninteli galimą sąjungininką ir dėjo dideles viltis į Vokietijos paramą, tačiau po šios politikos pamatais rausėsi į Antantę orientuotas Manrheimas.

Konflikto pradžioje vokiečiai stengėsi laikytis kiek nuošaliai apsiribodami 50 jėgerių ir kelių ginklų siuntų perleidimu suomiams, kadangi kyšimasis Rusijos vidaus reikalus galėjo komplikuoti vykstančias derybas su Sovietų Rusija. Tačiau vasario pradžioje Sovietai patys nutraukė derybas ir nebeliko jokių kliūčių, galinčių sustabdyti draugiška Vokietijos pagalbą Suomijai.

Regentas, kitas regentas ir tikrasis regentas

Esminis persilaužymo momentas Suomijos pilietiniame kare, buvo kautynės dėl Tempere miesto, prasidėjusios kovo 8 d. ir trukusios iki balandžio 6 d. Manerheimas į puolimą metė 17000 karių, nuo kuriu miestą gynė 14000 raudonųjų.

Tai buvo Suomijos Stalingradas: abi pusės kovėsi kol iš didžiosios dalies miesto liko tik griuvėsiai, tačiau mūšio trukmę nulėmė ne tiek kovotojų pasiryžimas, kiek elementaraus karinio parengimo trūkumas.

Nepaisant viso, tai buvo baltųjų pergalė, reikškusi iniciatyvos perėjimą į Manerheimo rankas. Ne tik karinė pergalė, bet ir politinė, prieš savo vyriausybę: dabar busimasis maršalas turėjo tvirta argumentą prieš pro-vokiška politiką- Suomijos armija buvo pajėgi pati susitvarkyti su priešu ir senato taip prašoma Vokietijos intervencija visiškai nereikalinga.

Suomijos senato atstovai sveikina Helsinkio išvaduotoją

Tačiau užuot šventus pergalę, Manrheimui teko sukasti dantis: balandžio 3 d. Vokietijos laivynas Suomijos pakrantėje išlaipino Baltijos jūros diviziją. Didžioji dalis, vadovaujama von der Goltzo išsilaipino į vakarus nuo Helsinkio, ties Hanko miestu. Mažesnis, 3000 kareivų dalinys, vadovaujamas išsilaipino į rytus nuo Helsinkio ir patraukė gilyn į Suomiją, taip perkirsdamas raudonųjų jėgas į dvi dalis. Pats von der Goltzas, su pagrindinėmis pajėgomis (iš viso divizijoje buvo sutelkta 12000 karių) po kelių dienų priartėjo prie paties Helsinkio, kuri gynė 9000 raudonųjų. Miesto šturmas prasidėjo balandžio 12 d. ir jau sekančią dieną 8000 priešo karių pasidavė.

Raudonųjų vyriausybė atsitraukė į vienintelį jiems likusi svarbu miestą- Viborgą (Viipuri) dar balandžio 8 d., o kritus Helsinkiui, prasidėjo masinis ir chaotiškas bėgimas į Rusiją. Balandžio 29 d. pasidavė ir Vyborgas o paskutinieji pasipriešinimo židiniai buvo užgesinti gegužės pirmoje pusėje.

Vokiečiai beveik nedalyvavo sumušto priešo persekiojime. Karo baigčiai tapus aiškiai jis susitelkė ties kita užduotimi- užtikrinti Reicho interesus Suomijoje.

Faktiškai kontroliuodamas sostinę, kurioje posėdžiavo pro-vokiškas parlamentas, bei turėdamas jėgeriu palaikymą kariuomenėje, von der Goltzas ėmėsi tvirtinti naują sąjungą. Vienintelis įtakingas anti-vokiškos orientacijos politikas- Manerheimas- buvo priverstas atsistatydinti ir išvyko iš šalies.

Jau gegužės 7 d., nepraėjus ne savaitei po parlamento grįžimo į Helsinkį, von der Goltzas paklojo ant stalo porą ekonominių konvencijų- už paslaugas reikia mokėti. Kol Riudigeris vygdė Berlyno planus, nuo pusės savo narių išvalytas parlamentas ėmė rietis dėl Suomijos valdymo formos, daugumą sudarę monarchistai pateikė naujos konstitucijos projektą, tačiau respublikonams dar užteko jėgų projektą blokuoti. Kol jie ginčijosi, vokiečiai stiprino savo įtaką. Rudeniop, von der Goltzas ėmė reikalauti pilnakraujės Vokietijos-Suomijos sąjungos ir vis labiau spaudė parlamentą baigti diskusijas.

Respublikos principą gynė vienintelė Agrarinė partija, įgavusi svarbos pašalinus socialdemokratus. Vokiečių spaudžiamas Suomių-Jaunasuomių blokas nutraukė debatus dėl naujos konstitucijos ir pasinaudojo senosios nuostatomis, reikalaujančiomis rinkti naują karalių.

Suomijos parlamento posėdis: tuščios socialdemokratų vietos ir budri vokiečių akis (grafas von der Goltzas pirmoje kariškių eilėje, ranką atrėmęs į šoną)

Spalio 9 d. didele balsu persvara Suomijos parlamentas nubalsavo karūną pasiūlyti Vilhelmo II sesers vyrui Fridrichui Karoliui (Friedrich Karl Ludwig Konstantin Prinz und Landgraf von Hessen-Kassel), o kol kas vietoje jo valdė regentas, kuriuo tapo senato pirmininkas Svinhufvudas (Pehr Evind Svinhufvud af Qvalstad).

Agrarininkams beliko graužtis nagus, tačiau paaiškėjo, kad jų priešgyniavimas laimėjo pakankamai laiko: lygiai po mėnesio Vokietijos imperatorius buvo priverstas atsistatydinti ir Vokietija paskendo politiniame chaose. von der Goltzas Helsinkyje liko ant pliko ledo: tėvynėje siaučiant demonstracijoms, naujasis kancleris Ebertas buvo per daug užsiėmęs bandymu išsilaikyti valdžioje, kad galėtų kuo nors padėti generolui Suomijoje.

Netrukus po Vilhelmo II abdikcijos Suomijos premjeras Ingmanas kreipėsi į Fridrichą, prašydamas atsisakyti Suomijos sosto, ką šis ir padarė gruodžio 14d. Tuo pat metu iš Paryžiaus grižęs Manerheimas bemat tapo Suomijos regentu.

Generolui, dar neseniai vadintam „tikruoju Suomijos regentu“ neliko nieko kito kaip tik susirinkti savo krinkančius karius ir gruodžio 16 d. visiems laikams palikti Suomiją.

Tėvynėje jo irgi niekas labai nelaukė: gatvėse siautė radikalus kairieji, nerodantys jokio draugiškumo konservatyvaus sukirpimo aristokratui; armija, kuriai jis atidavė savo gyvenimą buvo subyrėjusi, o vietoj Jo Didenybės šalį valdė socialdemokratas kancleris, netrukus tapsiantis Ponu Prezidentu.

Generolas, sugrįžęs namo, neberado tėvynės- tai buvo jau kita šalis, kuri tapo jam svetima.

Tags: , , , ,

Category: Rokiruotės prie Baltijos | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

5 Comments

  • Z.

    “Baltoji vyriausybė Vokietijoje* matė vieninteli galimą sąjungininką ir dėjo dideles viltis į Vokietijos paramą, tačiau po šios politikos pamatais rausėsi į Antantę orientuotas Manrheimas”

    *- turėtų būti – Suomijoje.

    “Konflikto pradžioje vokiečiai stengėsi laikytis kiek nuošaliai apsiribodami 50 jėgerių ir kelių ginklų siuntų perleidimu suomiams, kadangi kyšimasis** Rusijos vidaus reikalus galėjo komplikuoti vykstančias derybas
    su Sovietų Rusija. Tačiau vasario pradžioje Sovietai patys nutraukė derybas ir nebeliko jokių kliūčių, galinčių sustabdyti draugiška Vokietijos pagalbą Suomijai”

    ** – turėtų būti “kišimasis”

    • Jonas Jurkevičius

      Dėl sąjungininko Vokietijoje, tai man rodos viskas gerai – turima omeny, kad matė Vokietiją kaip sąjuninginką. Panašiai, kaip “aš jame pažinau draugą” – nežinau, ar kalbos kultūra leidžia, bet vartot vartojama :)

  • Almiasas

    Patiko, ačiū. Tik kad dar ir rašybos klaidų kiekiai milžiniški :)

  • Gerai kartais paskaityti istoriją…

Leave a Reply