Kantas visą savo gyvenimą nugyveno pagal grafiką. Jis visada vienu metu keldavosi, vienu metu guldavosi, o rašydavo labai nuobodžiai. Keldavosi jis labai anksti, vos pradėjus švisti ir guldavosi jis labai anksti, vos pradėjus temti. Žodžiu, per tą grafiką, Kantas niekada nebuvo matęs žvaigždžių. Kai jos užsižiebdavo, jis jau būdavo užmigęs, o kai jis pabusdavo, jos jau būdavo užgesusios. O kai nemiegodavo Kantas rašydavo šiaip jau labai protingai, na bet itin nuobodžiai ir nesuprantamai.
Ir štai vieną vakarą Kantas pajuto, kad negali užmigti. Ant vieno šono verčiasi, ant kito. Neima miegas ir gana. Valanda praėjo, antra… Atėjo vidurnaktis ir keistas jausmas užplūdo jį. Įsispyrė jis į šlepetes, pasiėmė savo pypkę ir su vienais naktiniais atsisėdo ant savo namų lauko durų slenksčio. Užsidegė pypkę ir palengva užsitraukė kvapnų dūmelį. Dvelktelėjo lengvas ir šiltas vėjelis, atnešdamas švelnų žolės kvapą. Tyliai suošė medžiai, netoliese čirpė žiogai, o kažkur tolumoje girdėjosi lakštingala. Sekdamas kaip ore sklaidosi jo pypkės dūmai, Kantas pakėlė akis ir išvydo skaidriame nakties danguje mirgančias žvaigždes. Visur aplink tvyrojo rami palaima. Kantas palengva baigė rūkyti pypkę, grįžo į savo kambarį, atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir pasidėjo prieš save baltą popieriaus lapą. Ranka rašė tarsi savaime.
„Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų; aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kurią aš užimu išoriniame jutimais suvokiamame pasaulyje, ir sąsają, kuriai aš priklausau, išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis, be to, dar jų periodinio judėjimo, jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laukuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš, manosios asmenybės, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris iš tiesų begalinis, bet apčiuopiamas tik intelektu, ir aš pažįstu save susijusį su juo (o per jį kartu ir su visais tais regimais pasauliais) ne tik atsitiktiniu ryšiu, kaip ten, bet visuotiniu ir būtinu ryšiu. Pirmasis, nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės, reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip g y v ū n i š k o p a d a r o, kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. Antrasis, priešingai, be galo iškelia mano vertę kaip p r o t a u j a n č i o s u b j e k t o per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš tikslingos manajam egzistavimui šiuo dėsniu priskirtos paskirties, kuri neapribota šio gyvenimo sąlygomis ir ribomis, bet siekia begalybę.“
Kantas baigė rašyti, atsigulė į lovą ir iš karto užmigo. Kitą dieną pabudo auštant, įprastu laiku. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis sulaužė savo paros grafiką. Vėliau jis ir toliau keldavosi ir guldavosi įprastu laiku ir daugiau taip niekada neberašė. Ech, jei taip pamąsčius, būtų žmogus kitą paros metą miegojimui pasirinkęs, visai kitaip jo gyvenimas būtų pakrypęs. Gal net būtų apsiženijęs…
comments feed