Einu pažliugusiu paviršium…
Einu pažliugusiu paviršiumi ieškodamas sauso lopinėlio – noris prigulti ir atsipūsti, skauda, žvėriškai skauda sąnarius. Lyja… Jau tris paras be atvangos lyja, jau tris paras einu, einu nežinodamas kelionės tikslo. Greičiausiai jo nėra ir niekada nebuvo, tik trumpomis snaudulio akimirkomis susigalvoji kažkokį tikslą, kad ir tolumoje pasirodžiusį vienišą lauksargį ąžuolą, sugalvoji savo kojoms vardus, kalbiesi, klausinėji, o tos – nieko neatsako…
Negaliu įtraukti nagų, jie lūžinėja atsimušę į žliugėsiuose pasislėpusius akmenis, sutana sudriskusi liko kažkur vakar ar užvakar pakelės riboženkliais. Mano gauja išmirė, mano broliai ir seserys išsigimė – vaikšto kaip povai spindinčiomis karūnomis ir auksu siūtais apdarais aukštai iškėlę plunksnuotus užpakalius. Kada tai prasidėjo? Ar galėjau kažką pakeisti?
Kažkada tėvas mostelėjęs galva į vieną iš mūsų suurzgė: „ar matai mūsų ubagystės priežastį? Štai ji – kur ėda, ten šika, nemoka mylėti to, kas jiems yra paslaptis, jie negimę laisvei.“ Dažnai prisimenu jo žodžius, tada jie man atrodė grubūs, nes vis dar tikėjau…
Ji pasirodė netikėtai – suvargusi, pamišusiu užguito žvėries žvilgsniu, kuriame nebuvo nė krislo agresijos ar pykčio, tik begalinė apatija, sumišusi su dangaus nostalgija.
Kažkas manyje nutrūko, nebegalėjau likti ten ir taip, gomuryje susisuko lizdą gandrai, negalėjau staugti, negalėjau jos sudraskyti… Bet viduriuose skambėjo išsilaisvinimo varpai, mano sutana darėsi vis ankštesnė, drėgnos akys ėmė keistai žvilgėti. Tądien leidausi lietaus nešamas. Trys dienos virto savaitėmis, mėnesiais, metais – pilnatvė ir žalias sodrumas vaivorykšte skrodė lietų.
Nusipurčiau – prisiminimai tėra keista snaudulio forma, o liulantis purvynas, šaltis, skausmas – taip tikra, taip gyva…
comments feed
No Comments