Gabrielius Landsbergis – Jėzaus amžius, Reagano šypsena ir kiti dalykai

Oleh: Kreivarankis
April 22, 2015

Gabrielius Landsbergis šiuo metu atsidūrė tikrai sudėtingoje situacijoje. Pagalvokit patys – visų pirma žmona, kalbanti su tokia įtaiga, kad norisi užsidėti pampersus, išgerti stiklinę šilto pieno ir įsikandus čiulptuką gulti porai valandų pietų miego. Antra, keturi vaikai. Trečia, darbas Europarlamente, kuris anot gausaus žemesnes nei vidutines pajamas gaunančio plebso folkloro yra ne tiek darbas, kiek atlyginimas, bet kadangi aš iš paskutiniųjų stengiuosi savęs aniems nepriskirti, tai siūlau laikyti, kad visgi tai daugiau yra darbas. Ir ketvirta, artėjanti labai reali tapimo krikdemų partijos pirmininku galimybė, kur jo užduotis būtų išjudinti šį ant seklumos užplaukusį laivą 2016 metų Seimo rinkimuose. Kubilius skelbė proveržio politiką Lietuvai, jam teks kur kas sunkesnis uždavinys – įvykdyti proveržio politiką krikdemų partijoje. Nei daugiau, nei mažiau.

Net nežinau ką daryčiau jo vietoje. Ko gero pradžiai pabėgčiau nuo visko – rašyčiausi į savanorius, nuo rugsėjo pradėčiau tarnybą šauktinių kariuomenėje, per tą laiką duočiau kokius 7-10 interviu Dovydui Pancerovui į „15 min.“, o po to, vasarop grįžčiau ir net nenusivilkęs šauktinio lauko uniformos imčiau vadovauti krikdemų rinkimui štabui. Ne dėl to nenusivilkčiau, kad grįžęs iškart tą pačią akimirką pulčiau ruoštis rinkimams. Tiesiog nenusivilkčiau ir tiek. Tegul mato Šimašius, Bradauskas ir visokie kiti šauliai.

1

2

Bet iš visko sprendžiant G. Landsbergis rinksis kitą variantą. Negaliu ginčytis, tiesiog galva susopa pagalvojus, kad tai yra toks žmogus, kuriam studentiškais metais nuvažiuoti į Briuselį palošti šachmatais su prof. V. Landsbergiu reiškė daugmaž tą patį, ką kitiems nuvažiuoti pas senelį į kaimą padėti nurinkti obuolius.

Todėl, galbūt, jo galutinis sumanymas nėra taip lengvai perprantamas pamačius kelis pirmus ėjimus. Tai, kad įvykiai eina ne visai įprasta logika parodė ir jam pasipylę sveikinimai laimėjus rinkimus, nors vėliau pasirodė, kad jis kol kas tik pateko į antrą rinkimų turą ir nors ten jis bus aiškus favoritas, tačiau elementari matematika rodo, kad jo ir I. Degutienės surinktų balsų tarpusavio santykis toks, kad atsipalaiduoti sau neleistų net ir dar mažesnę politinę patirtį nei G. Landsbergis turintis kandidatas. Jei netikit, paklauskit A. Paulausko (arba V. Adamkaus). Tačiau pirma laiko jo galutine pergale, rodės, apsidžiaugė visi. Turiu omeny ne tik tokius karštus dabartinio krikdemų atsinaujinimo iniciatorius kaip A. Kubilius, K. Masiulis ar R. Juknevičienė, bet ir pačią Degutienę, kurios profilio FB atsiradimas jau anksčiau buvo įvertintas kaip rinkiminės kovos posūkis drastiškų formų link.

Bet labiausiai neadekvačiai pasirodė visa ta jaunųjų jo rėmėjų šušara. Kažkaip juos stebint man prisiminė kažkada, dar 2007 metais, bandyta surengti jaunųjų konservatorių akcija, kurios metu norėta pastatyti paminklą Uspaskichui. Tai man atrodo, kad čia tie patys, tik dabar jau turintys teisę savarankiškai nusipirkti alkoholio.

Prieš rinkimus į Europarlamentą buvo daug kalbama apie tai, kad G. Landsbergis neturi politiko patirties. Prieš krikdemų partijos pirmininko rinkimus jis jau gali girtis per metus Europarlamente nuveiktais darbais. Gali, bet pats nesigiria, tačiau tokių kurie pagiria ir taip yra pakankamai. Nors yra ir kitų nuomonių. Pavyzdžiui tyliai praslinkęs R. Bogdano komentaras apie žinomiausią G. Landsbergio žygį – 1,8 milijardo paramos skyrimą Ukrainai. Suma, kuri jaunųjų konservatorių nuomone, buvo jo asmeniškai Briuselyje surinktos lėšos, nors patyrę politikos ir žurnalistikos vilkai leido suprasti, kad tai buvo tiesiog jo asmeninė iniciatyva, be kurios tačiau, Ukraina tos paramos niekaip nebūtų gavusi.

R. Bogdanas pateikia dar vieną versiją: „Kadangi labai daug kuo pasigirti kandidatas neturi, buvo pasibalnota antis. Skelbiama, jog G. Landsbergio siūlymu Europos Parlamentas nubalsavo 1,8 mlrd. Eurų pagalbą Ukrainai. Pats G. Landsbergis to netvirtino, bet garbingas kandidatas rastų būdą paneigti nebūtus nuopelnus. Mat idėja gimė G, bet ne G. Landsbergio galvoje, o G7 galvose, kurios pasiūlė ES apsvarstyti, kiek ši galėtų prisidėti prie tarptautinės pagalbos Ukrainai. Tada EK atliko paskaičiavimus ir nusprendė, kad 1,8 mlrd. Eurų galima skirti. Po to Europos Parlamentas turėjo šį sprendimą patvirtinti, ir G. Landsbergiui buvo paskirta pristatyti klausimą balsavimui. Ar tai galima vadinti nuopelnu? Veikiau suteikta garbe ir tiek.“

Ir nenuostabu, kad Romui Sadauskui, vienam iš tokių vilkų, kur kas įdomesnė pasirodė R. Bogdano teksto vieta apie dvimečius arklius, paskatinusi šį iškilųjį dešinio trolibano autorių pasinerti į evangelijos tiesų egzegezę.

jukneviciene

 

Reikalas tas, kad fariziejai Jėzui dėl jo jauno amžiaus nepriekaištavo iš esmės dėl tos pačios priežasties dėl kurios, tarkim, senovės persai nelabai kreipė dėmesį į tai, kad jų imperiją sutriuškinęs Aleksandras Makedonietis buvo irgi palyginus pienuotalūpis jaunuolis. Jėzus kėlė savo oponentams tokias problemas, o savo pasekėjams tokius tikslus, kad pretenzijos jo jaunam amžiui buvo beprasmiškos. Jėzus pats sukūrė sau kažką labai panašaus į dabartinę Lietuvos krikščionių demokratų partiją ir pats jai vadovavo, Jėzui niekas iš principo negalėjo prikišti, kad jis yra proteguojamas senelio, kadangi tokio jis neturėjo, vienintelę protekciją jis gavo iš savo tėvo ir tai tik po mirties.

Galbūt, tas ūmus krikdemų noras pasijauninti kilo pabandžius surasti mūsų spaudoje info apie tai, o ką gi Europarlamente veikia toks Algirdas Saudargas. Pamiršusiems primenu. Be G. Landsbergio, yra dar toks vienas į Europarlamentą išrinktas atstovas nuo krikdemų partijos, Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos užsienio ministru gal prie šešių skirtingų vyriausybių, buvęs Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šv. Sosto ir Maltos ordino, mokantis angliškai, šiuo metu sėdintis Europarlamente jau antrą kadenciją, 67 metų, senyvas ir pavargęs žmogus, apie kurį mūsų spaudoje visiškai nieko negirdėti. Nes jei dirbtų, taigi juk rašytų.

Darosi akivaizdu, kad energingajam G. Landsbergiui tenka arti už 4 (už save, už dykinėjantį Saudargą ir už Andrikienę su Morkūnaite, kurių neišrinko). Nenuostabu, kad tokį darbštų žmogų kriziniu atveju krikdemams norisi turėti arčiau savęs, o vietoj jo, Saudargui į porą, trečiai kadencijai į Europarlamentą važiuotų Andrikienė, kurią nuo to laiko kai jinai prieš 10 metų ten pradėjo daryti karjerą prisimenu tik kartą per metus – kai pavasarį reikia laikrodį persukti vieną valandą į priekį. Bet čia jau mano bėdos.

Vienas jaunatviškai akylas ir ženkliai veidotyros moksluose pažengęs G. Lansbergio rinkimų štabo aktyvistas pastebėjo: “šiek tiek hiperbolizuosiu, bet kai renkamės tarp Irenos Degutienės ir Gabrieliaus Landsbergio, turime pasirinkti tarp Margeret Thatcher ir Ronald Reagano jaunystėje. Irena Degutienė yra tvirta geležinė ledi. Gabrielius savo šypsena ir charizma labiau primena Ronaldą Reaganą jaunystėje.“

Žiūriu aš į tą Reagano šypseną ir nieko man neprimena. Tik po to plojau sau per kaktą už neatidumą, juk štabierius aiškiai parašė primena Reaganą jaunystėje, ko gero tada kai jis dar  nekandidatavo. O aš tai į šitą va žiūrėjau, kur jis šypsosi ir kažką kalba.


Išties, sunku krikdemams pasirinkti tarp Thatcher ir Reagano, ypač kai mūsiškė Thatcher ne tik, kad geležinė, bet dar ir jaunesnė už Hillary Clinton, o tas mūsų Reaganas irgi jaunesnis nei anas Reaganas, toks jaunatviškai energingas beveik kaip J.F. Kennedis, o pastarasis, kas be ko, kaip ir mūsiškis, yra dinastijos atstovas, kadangi jo tėvas ir senelis taip pat buvo Kenedžiai. O dar sako, kad pas krikdemus nėra lyderių! O aš pats sau tai labiausiai esu panašus į Andrių Kubilių, kadangi jo tėvas irgi Kubilius, kaip ir mano tėvas, kuris turi tokią pačią pavardę kaip ir aš pats, ir šypsena mano panaši, tik aš jaunesnis ir mano kitokia šukuosena, bet tai juk aš čia irgi kalbu šiek tiek hiperbolizuodamas.

Sunku pasakyti, ką turėtų pasirinkti krikdemai. Mano galva, jei pasirinks Degutienę, tai greičiausiai iki 2020 m. Seimo rinkimų išsipildys kiečiausio FB analitiko Jono Jonkos palinkėjimas jiems „linkiu išsirinkt Degutienę ir po to išsivaikščiot“. Jau ilgiau nei dešimtmetį plinta kalbos, kad ši partija sulig kiekvienais metais praranda savo ištikimiausius rinkėjus, kurie slegiami metų naštos galiausiai iškeliauja į tą geresnįjį pasaulį, kuriame visą amžinybę dangiškajame parlamente krikdemų frakcija sudarys absoliučią daugumą. Nors mintis, kad dar šiame pasaulyje spės prisenti naujų rinkėjų irgi verta dėmesio ir politinės realijos, bent jau iš dalies, tai patvirtina. Šiuo atveju Agnė Bilotaitė ar Mantas Adomėnas dar tikrai turi politinio potencialo.

Jei išrinks G. Landsbergį, tai manau viskas iš esmės liks kaip buvę – kad bus kitaip aš patikėčiau jei valdžios skeptras būtų Kubiliui išplėštas kartu su rankomis iki alkūnių, o dabar iš esmės anūko kandidatūrą sutartinai parėmė ta pati partiją valdžiusi senoji gvardija, išskyrus nebent jo senelį, kuris tiek jo paties, tiek ir jo anūko žodžiais nieko nesakė, nieko nedarė, nieko nestūmė, o viską paliko nuspręsti pačiam kandidatui.

Untitled

Šiaip ar taip toks G. Lansbergio įžūlumas (galit vadinti ir ryžtu) nusipelno pagarbos. Rodėsi scenarijus toks – viena kadencija, antra, kandidatas į Prezidentus ir, jei pasiseks, pirma kadencija, antra … tada gal į kokius garbės pirmininkus. Bet jis pasirinko tą pelkę, kur rizikuojama daugiau ir labai anksti. Jei jau lyginti situaciją su jo pozicionuojama Ukrainos tematika, tai operacija „rinkimai į Europarlamentą“ praėjo sklandžiai kaip Krymo aneksija, o šita avantiūra su krikdemų pirmininko rinkimais labai neužilgo gali išvirsti į Gabrieliaus Donbasą.

 

G. Landsbergis kalba apie partijos atsinaujinimą Kauno krikdemams. Jam talkina jaunas aktyvistas.

Kauno krikdemai įdėmiai klauso G. Landsbergio kalbos apie  partijos atsinaujinimą. Centre matyti entuziastingai nusiteikęs jaunas aktyvistas.

 

Kitas dalykas, bent jau man, kad kažkaip pasimatė, kad demokratiniai rinkimai yra ne tik, ar ne tiek, sąžiningai skaičiuojami biuleteniai, juodasis arba jei ne juodasis, tai bent jaunakrikdeminis pijaras ar įvairios protekcijos (nu čia gal tų dalykų nebuvo, gal tik pletkų prisiklausiau), o reali kova su keliomis realiai norinčiomis laimėti stovyklomis. Tokie rinkimai, kai oponentai kelia savo kandidatūras „demokratijos vardan“ yra atgrasūs.

Krikdemai turėjo jėgų pripažinti prasidedantį sąstingį tuo metu, kai dar yra galima bandyti objektyviai aiškinti, kad jo nėra. Nors kažin ar tam būtų užtekę ryžto jeigu visai čia pat nebūtų negrįžtamai paralyžiaus apimtų darbiečių ir tvarkiečių. Netgi krikdemams pasidarė aišku, kad kai kuriais atvejais tapti politiniu lavonu nėra pats blogiausias politinės karjeros variantas, jeigu po mirties esi mumifikuojamas Europarlamente, tačiau mirštant partijai tai pavyks tik išskirtiniams lavonams. Ir ne kiekvienam norėsis vėl prisikelti. Manau, Andrikienė man pritartų.

Šiaip ar taip krikdemams nelinkėčiau dasigyventi iki tokios būsenos, kai lyg ir esi partijos narys, tačiau matai, kad visa jos politinė paskirtis – visais nelabai belikusiais syvais maitinti džiūstančią mumiją Briuselio katakombose. Krikdemai tikrai nėra pats blogiausias dalykas nutikęs Nepriklausomai Lietuvai ir tikrai nusipelnė išlikti. To ir palinkėčiau.

Ir dar vienas dalykas – nu būkit jūs žmonės, atsivadinkit atgal į konservatorius. Jaunystės gal labai ir nepridės, bet daug aiškesnis ir normalesnis pavadinimas.

Tags: , , , , , , , ,

Category: Politika, Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

One Comments

Leave a Reply