Vaidotas Januškis. Pasaulio paslaptys [beveik recenzija] (1)
Statkutės universitetas (dabartinė jo inkarnacija vadinasi LEU, berods) turi gausu būrį puikiu mokslininkų, turtinančių Lietuvos ir pasaulio mokslą…
Gal. Nežinau po teisybei, bet reikia manyt tokiu ten esama. Humanitarinės šio universiteto krypties atstovai manęs- tarp mūsų šnekant- nežavi, tačiau apie kitus LEU ariamus dirvonus nusimanau menkai. Tai mano dėmesį ir patraukė vienas toks šios mokslo šventovės veteranas išleidęs knygą man artimomis temomis.
Autorius ir leidykla
Tasai autorius- Vaidotas Januškis- garbingas Lietuvos geografų ir hidrometeorologų bendruomenės narys. Ilgus dešimtmečius jis tyrė įvairias Lietuvos upes ir Kuršių marias. Gerai ar blogai jas tyrė- pasakyti negaliu. Neišmanu kas yra pvz. mažųjų upių minimalaus nuotėkio apskaičiavimo lygtis ir kam ji naudojama nei ką veikia vandenų tyrimo laboratorijos suvestinis skyrius. Kažką gero, manau.
Tačiau kaip tikro intelektualo, V. Januškio interesu ratas daug platesnis. Daugybe metu, vos suradęs laisvesne minute- jis kruopščiai iš tūkstančių šaltinių, paskelbtų įvairiose mūsų planetos vietose rinko žinias, kurias ir sudėjo į savo naująjį šedevrą:
Jau šioje anotacijos vietoje pajutau blogą kvapą, kuris toliau tik stiprėjo: Norėdamas paneigti skeptišką požiūrį į naujus ar mažai suprantamus dalykus- kaip tai girdėta dainelė, o iškart po anotacija, leidykla reklamuoją ir kita savo produkciją:- Šioje serijoje taip pat skaitykite: Erich von Däniken „Dievų saulėlydis“ ir“Istorija neteisi“.
Beje, apie leidyklą. Leidykla „Didakta“ yra geografijos vadovėlių autoriaus Ryto Šalnos vadovaujamas uabas, užsiimantis vadovėlių ir šiaip visokių pedagoginių-mokomųjų dalykų leidyba. Von Däniken ir Januškis šitų veikėjų supratimų yra pažintinė literatūra.
Šaltiniai
Man savęs įtikinėti nereikia, dažnam skaitytojui gali atrodyti, kad čia tik pasakos. Taip yra todėl, jog lietuviškai apie tai buvo labai mažai rašyta, nors knygynų lentynos lūžta nuo gausybės įvairios tematikos knygų- sako autorius anotacijoje. Tai iš kokiu gi šaltinių, kokiu aruodų, žinijos versmių surinkta visa ši gausi, nepaneigiama, tūkstančius įrodimų turinti informacija?
Be abejo ne iš ortodoksų ir stagnatorių, kuriems terūpi apšaukti ir užgniaužti visus atradimus ir atradėjus: Skeptikų buvo visais laikais. Jie bijojo rizikuoti savo reputacija prieš bendraamžius, bet neįsivaizdavo ir dabar neįsivaizduoja, kaip neprotingai šie samprotavimai atrodys jų vaikams ir vaikaičiams. Gili mintis, iliustruojama keliomis skeptiškomis lordo Kelvino citatomis apie radiją ir rentgeną (tai, kad baronas pakeitė nuomonę asmeniškai susipažinęs su daktaro Rengeno tyrimais, autoriui nėra dėmesio verta detalė), bei tuo, kad 1962 m. „Decca Records“ nepasirašė kontrakto su „The Beatles“ (p. 7).
Konservatoriai ir skeptikai knygoje keiksnojami reguliariai, docento ir mokslų daktaro tonas čia niekuo nesiskiria nuo, tarkim, kokios tai Liaugminienės.
Aplamai sunku patikėti, kad autorius su tokiais informacijos rinkimo įgūdžiais yra docentas ir daktaras.
Tarp gausybės jo „šaltinių“ sutinkame įvairus asmenys. Vieni jų pristatomi skaitytojui kaip tyrinėtojai ir rašytojai ar dar kas ir nežinančiam skaitytojui gali pasirodyti visai solidus asmenys. Tarkim:
Michael J. Behe (kuris pristatomas tiesiog kaip biochemikas, nepaminint, kad net jo paties universitetas nuo jo teorijų atsižegnojo);
Jeff Rense, kuri Januškis perkrikštijo į Aleksą, pristatomas kaip fizikas, nors vienintelė tikro jo kvalifikacija yra klykti nesąmones. Jis buvęs Kalifornijos regioninės TV darbuotojas, persikvalifikavęs į iliuminatu ir ufonautu medžiotojus. Toks Alex Johnes tipo personažas (su pastaruoju dėl kažko susipjovęs), galintis pasigirti nebent skyrybų skaičiumi;
Dr. Vladimiras Avinskis (Владимир Авинский), rusu paleoufologijos patriarchas, rašęs apie paslaptingas Stounhendžo proporcijas ir kaip kosminiai laivai vagojo didįjį Romos Koliziejų;
Javier Cabrera Darquea, Icos akmenų atradėjas pristatomas kaip profesorius ir Limos universiteto Medicinos fakulteto dekanas (kuriuo jis niekada nebuvo);
Zecharia Sitchin, Nibiru atradėjas vargu ar gali būti apibūdintas kaip „amerikiečiu mokslininkas“. Jis dirbo žurnalistu ir vadybininku.
Yra čia ir klasikų tarkim Ignatius L. Donnelly, kurio magnus opus „Atlantida: prieštvaninis pasaulis“ pasirodė dar 1882 m. Be abejo paminetas ir pats von Däniken, tiesa gan kukliai- tiesiog kaip „žinomas senovės tyrinėtojas“.
Visu, kuriais remiasi V. Januškis, neišvardinsi. Juolab ne visus ir atkapsčiau- tarkim toks N. Č. Vikramasingas paminėtas jau pačioje pradžioje (p. 8), pristatomas kaip Kardifo universiteto astronomijos ir taikomosios matematikos profesorius. Gaila tik, kad universitetui to niekas nepasakė.
Galu gale pats V. Januškis, kai kuriuos savo šaltinius pristato taip, kad jau nei pridėsi nei atimsi:
Sylvia Browne, paties autoriaus pristatoma kaip „viena žymiausių šių laikų mediumių ir bioenergetikių“;
Pavelas Mirošničenka (Павел Мирошниченко) gi yra „požeminiu komunikacijų tyrinėtojas“, atradęs tunelius jungiančius Krymą ir Uralą.
Masaru Emoto, vandens bioenergoinformacinių savybių tyrinėtojas, pristatomas kaip japonų profesorius ir daktaras. Tas kaip ir tiesa- alternatyvios medicinos daktaro laipsnį jam 1992 m. suteikė Atvirasis Tarptautinis Universitetas. Negaliu pasakyti kuris- indiškas ar šri lankietiškas. O štai dėl profesoriaus sunkiau- net ir pats garbingasis vandens analizatorius apie tokias savo pareigas nieko nemini.
Kažkoks tai Edvardas Laskeris- jis „2005 metais paskelbė prielaidą, jog orbitoje aplink Žemę skrieją objektas, kuris be žmonių sutikimo išnaudoja jų smegenis, nes kai kuriems tai sukelia autizmą. Kaip šitai vyksta, daktaras paaiškinti dar negali.“(p. 95)
Arba štai dr. Michael E. Salla, Egzopolitikos instituto steigėjas. Skamba įmantriai ir iš pirmo žvilgsnio gali net pasirodyti kad jis nėra visiškas psichas.
Žodžiu, publika rinktinė.
comments feed
No Comments