Knygos. Reza Aslan “Maištininkas”
Dar viena knyga, kuri pristatoma kaip “skandalinga”, “sukėlusi skandalą JAV” ir panašiai. Be abejo, kaip ir daugeliu kitų atveju, skandalinga ne dėl to, kas rašoma pačioje knygoje, o dėl to kas yra jos autorius. Tai nenuostabu, kadangi šiais laikais rašoma tikrai daug, o padidėjęs gyvenimo tempas tikrai ne visada palieka laiko atsidėjus perskaityti visą knygą iki galo, todėl ir pats knygos turinys vargu ar gali kiek intensyviau paveikti protus ir širdis. Ypač JAV ir ypač šiuo metu, kai į kandidato kalbas skelia D. Trump‘as, o Anglina Jolie sulyso iki 37 kilogramų.
Knygos autorius Resa Aslan – Irane gimęs ir Niujorke gyvenantis religijotyrininkas, visur pristatomas kaip musulmonas. Būtent tai ir yra knygos „skandalingumo“ šerdis. Tai yra gana keista, kadangi pats knygos autorius rašo: „Irane įvykusi revoliucija privertė mano šeimą bėgti iš gimtinės, ir religija, o ypač Islamas, mūsų namuose tapo tabu. <…> Devinto dešimtmečio Amerikoje, būdamas musulmonas, jauteisi taip, tarsi būtum atvykęs iš Marso. Mano tikėjimas švietė tarsi mėlynė, tai buvo aiškiausias mano kitoniškumo simbolis, ir jį reikėjo paslėpti. O Jėzus, kita vertus, buvo Amerika. Jis buvo pagrindinė Amerikos nacionalinės dramos figūra. Ir priėmęs jį į širdį, aš pasijutau tikru amerikiečiu. Neteigiu, kad atsiverčiau dėl patogumo. Priešingai, tiesiog liepsnojau atsidavimu naujam tikėjimui“ (14 psl.).
Gabūt, per mažai pasidomėjau autoriaus biografija ir vėliau, persisotinęs Jėzumi, jis vėl grįžo į Islamą, tačiau aš nesu linkęs autorių biografijoms skirti daugiau dėmesio negu jų knygoms. Leftistus „Maištininko“ autoriaus istorija turėtų įkvėpti argumentams dėl to, kad šiuo metu į Vakarų Europos valstybes plūstantys pabėgėliai yra lengvai integruojami ir su laiku praturtinsiantys senstančias čionykštes visuomenes unikaliomis intelektualinėmis patirtimis. Gi konservatoriams jo istorija prikišamai nurodys sėkmingą tų pabėgėlių integracijos būdą… (atsiprašau už daugtaškį, kurie pernelyg dažnai dedami tam, kad skaitytojas pats pasikurtų kažką papildomai toje vietoje, kur išsisėmęs autorius neva nutylėjo kažkokią tai gilią mintį, tačiau šiuo atveju, tikiuosi, jūs supratote, ką aš turėjau omeny). Kas dėl paties Rėzos Aslano, tai atsižvelgiant į jo knygos „Maištininkas“ turinį, tai kur kas skandalingesnis faktas būtų, jeigu jis būtų atsivertęs į judaizmą. Va tada, tai jau Anglinai Jolie tikrai nebeliktų nieko kito, kaip tik įtraukti į savo valgiaraštį cepelinus ir kugelį ir juos šlumščiant ieškoti naujų saviraiškos būdų galinčių kaip nors sukrėsti skandalams neatsparią vakarų visuomenę.
Ties ta vieta knygos apžvalgą būtų galima ir baigti, bet dar šiek tiek parašinėsiu ne į temą. R. Aslanas prisipažįsta, kad mums tėra žinomi tik du rimti Jėzaus Nazariečio gyvenimo faktai, kuriais galime patikimai remtis – pirma, jis buvo žydas ir žydų liaudies judėjimo Palestinoje I m.e. amžiaus[1] pradžios lyderis ir antra – už tai jis buvo romėnų nukryžiuotas (23 psl.). Tai kaip ir viskas, ką jūs norėjote sužinoti apie Jėzų, bet nedrįsote paklausti. Visas tolimesnis knygos tekstas tai gana įdomus ir įtraukiantis rangymasis bandant iš to išspausti kažką daugiau. Ko gero dėl to įveikus pirmą knygos trečdalį ir toliau skaitant apie tai kaip romėnai 73 m. e.[2] šturmavo Mosado tvirtovę, apėmė kažkoks tai netikrumo jausmas – gal aš kažkaip paslaptingai jau praleidau tą Jėzaus gyvenimo istoriją?
Šiaip ar taip, visas tas autoriaus pateikiamas istorinis Jėzaus gyvenimo kontekstas, nors nebanalus ir įtraukiantis, tačiau nuvils tuos, kurie apie Jėzų norėjo sužinoti kažką naujo. Nebent jūs nežinojote, kad Jėzus buvo žydas – tuomet ši knyga tikrai taps dideliu atradimu jums ir, galbūt, netgi paskatins pereiti prie mūsų protėvių ikikrikščioniškos religijos ištakų. Nors knygos autorius ir sakosi, kad būtent istorinis Jėzus jam tapo daug artimesnis, negu tas Kristus, kurio naujieną jis kadaise skelbė, tačiau aš asmeniškai likau nesupratęs kuo tuomet iš principo Jėzus skyrėsi nuo kitų tokio plauko pranašų ir kovotojų prieš romėnų okupaciją, kurių tuo metu buvo pilna visoje Palestinoje, juolab, kad ir pats autorius padaro išvadą, kad Jėzus nebūtinai buvo įtakingiausias iš jų.
Beje, autoriaus mintis apie tai, kad Jėzų visgi nukryžiavo romėnai, o ne žydai tikrai įtikinanti ir aš kažkaip sau ją įsivertinau kaip dar vieną jo dvasinį laiptelį judaizmo link (net nežinau kodėl taip užsikabliavau ant tos minties, kad gerai būtų jei R. Aslanas visgi pataptų žydu). Galų gale, reikia žiūrėti į perspektyvą – sekančiai autoriaus knygai skandalas taip pat bus reikalingas.
Žinia, Kristaus ieškantieji šioje knygoje jo neras. Mano dingojasi, ieškantieji Jėzaus, jeigu jau taip sąžiningai, irgi neras jo kažinkiek daug, jau vien dėl to, kad kažinkiek daug jo tiesiog nėra. Kas dėl manęs paties, tai aš šioje knygoje atradau šv. Paulių, kuris šią knygą beskaitant mano akyse iškilo kaip pijaro genijus, pritaikęs itin lokalizuoto pobūdžio ideologiją plačiam masiniam vartojimui ir, kaip pasirodo, itin ilgalaikiam . Tai, galbūt, yra ir pagrindinis knygos privalumas, kad net ir neradę ten Jėzaus, kažką vis tiek sau surasite, nes patraukliai perpasakoti istoriją „Maištininko“ autorius tikrai moka.
comments feed
No Comments