Justino Žilinsko „KGB vaikai“: kas skiria muilo operą nuo romano ir grafomaną nuo rašytojo?
Plačiai reklamuojamas Justino Žilinsko romanas „KGB vaikai” gimė su nemažomis pretenzijomis, jis turėjo būti ir“nuotykių romanas: daug šnekų, važiavimo, bėgimo ir mažai filosofijos. Tai – istorinis romanas: šeštųjų nepriklausomos Lietuvos metų tikrovė, politinė situacija ir kasdienybė su sovietinio laikotarpio reliktais. Tai – detektyvinis romanas” . Šiokių tokių nuotykių romane yra, detektyvo pėdsakų – taip pat, istorijos, tuo labiau tuometinės politinės situacijos- kaip ir nė kvapo. Bėda ta, kad staigūs ir neįtikinami siužeto vingiai nebūtinai yra nenuspėjami, gausus tam tikro laikmečio detalių minėjimas nebūtinai paverčia knygą istorine,o vienalypiai, paviršutiniški personažai bei autoriaus mėgavimasis savo paties daugžodžiavimu dusina ir šiaip nestiprią detektyvo intrigą.Todėl visgi manau, kad geriausiai savo romaną netiesiogiai įvertina pats autorius, kaip “prastą detektyvą” ir “ muilo operą” (psl. 230).
Romano veiksmas, prasidėjęs 1996 spalio 30, tęsiasi kelias dienas. Siužetas neoriginalus,daug kartų jau skaitytas ir matytas: berniukas (24 m.) sutinka mergaitę (26m.), kuri tvirtina beesanti jo sesuo, berniukas neturi laiko būti priblokštas,nes skuba pas draugus į alubarį. Vėliau mergaitė susiranda ne vieną, o net du tėvus, mamą ir antrą brolį. Ne gana to, mergaitę persekioja blogiečiai- gal daškiniai, gal kažkokie kiti Kauno banditai, o gal KGB,nes ji turi ypatingų savybių- jaučia iš žmonių sklindantį šaltį arba šilumą, na o šią savybę turinčios moterys yra tiesiog neįkainuojamos KGB, nes gali pagimdyti šilumą ir šaltį jaučiančius ir kontroliuojančius vyrus.
Romano personažams autorius neskiria ypatingo dėmesio- jie nedaugialypiai, neišvystyti- tarsi figūrėlės stumdomos ir perstumdomos ant šachmatų lentos, į jų lūpas įspraudžiant begalinius dialogus, šiems pasibaigus, monologus, o į tuos begalinius dialogus ir monologus prismaigstant krūvas laikmetį atspindinčių parduotuvių, gatvių, kino teatrų, magnetofonų pavadinimų, išsireiškimų ir droviai atsargių keiksmažodžių, turinčių sukurti istorinę 1996-tųjų atmosferą. Ir dar, kad gink dieve, kad koks nenuovokus skaitytojas neužsimirštų skaitąs apie 1996-uosius, autorius visada šalia, prikišamai šnibždantis:“tam laikmečiui buvo būdinga…“, „tais laikais mes taip elgdavomės…“.
Nepaisant to, kad romanas reklamuojamas kaip nušviečiantis tuometinę istorinę ir politinę situaciją, į istoriškumą apeliuoja tik padrikos detalės (alaus rūšys, automobilių modelių, peidžerio, mobilaus telefono , kasečių rūšių vardinimai), kurios pusamžiui skaitytojui primins tą laikmetį, bet vargu, ar sukurs vientisą ir realų tuometinės Lietuvos paveikslą jaunajam skaitytojui. Autorius dažnai užsimiršęs užsižaidžia jaunystės prisiminimais, kad ir lygindamas kasečių „Sony“, TDK, „Agfa“ ypatybes, ir palieka už borto savo „jauniausiąjį skaitytoją“, kuriam šis romanas ir skirtas, ir kuriam visų pirma reiktų paaiškint, kas yra pati kasetė.
Na, o politinės situacijos nušvietimas yra ypač glaustas, prasidedantis ir pasibaigiantis Juozo Oleko varlytės įvertinimu, Šleževičiaus indėlio atsiėmimu ir „išsamia“ politine diskusija:
„-Tie landsbergistai….-piktai murmėjo tėvas, guldydamas ant stalo laikraštį juoduojančia antrašte.-Tu tik pažiūrėk, dar rinkimų iki galo nelaimėjo, o jau iš karto skandalas….
-Skubėk tikėti pletkų laikraščiu….-puolė ginti motina.
Skirtingai nei dauguma Lietuvos moterų, ji per daug nesižavėjo Brazausko stotu, o gerbė kandų „tatos“ intelektą.“
Kas tas KGB?
Daugiausia KGB „KGB vaikuose“ yra pavadinime, ir KGB gali būti pakeistas į CŽV ar WTF be ypatingesnės žalos romano turiniui, nes vienintelė jo rolė romane yra būti blogiečiais ir gaudyti protagonistą. Paaiškinimui, kas yra KGB, kokie yra jų veiklos būdai, metodai, sąsajos su Lietuva autorius skiria vieną puslapį iš 431. KGB, pagal autoriaus paaiškinimus, pasikalbėdavo su klausančiais Amerikos Balso (apie ką?), paklausdavo grįžusių iš Vakarų Vokietijos, kokie kelionės įspūdžiai (tarsi kokia customer satisfaction survey Tez ture), o taip pat kalbindavo tuos, kurie paslapčiomis sveikindavosi: “Už nepriklausomą Lietuvą! Už kapitalizmą!” (Tikrai!? Mokiniai šitaip sveikindavosi mokykloje devintajame dešimtmetyje? Na nebent tie mokiniai buvo Antanas Terleckas ir Nijolė Sadūnaitė, ir tai bijau, kad “už kapitalizmą” būtų persikūnijęs į “už katalikų kronikas”).
Ir iš vis KGB romane yra nematomi, jie daugiausia gyvena herojų vaizduotėse, įtarimuose ir baimėse ,o kai pagaliau po „įtemptų“ 400 puslapių įsikūnija į realų pavidalą,- visiškai nuvilia tarsi patetiškai subliuškęs burbulas: „Priešais stovėjo ir žvelgė į mus keturiese: trys tvirti vyrai ir Leokadija. Visi vilkėjo kasdieniškai: vienas turkišku megztiniu, kitas nuskalbtais žalsvais marškiniais, o trečiasis, tas vyresnis, kažkokiu sportinio kostiumo švarku su užtrauktuku.“
Bliūkšt! Pššššššš….. Net ne treningais, o sportiniu kostiumu… Šie keturi pensininkai ir yra visagalė grėsmingai mėsmališka, stingdanti KGB, savo gniaužtuose tebelaikanti 1996-ųjų- Lietuvą? Še tau ir trileris, turėjęs užpildyti šią beviltiškai žiojinčią lietuviškos literatūros nišą. Didžiuliai užmojai ir tik priblėsęs, nepajėgiai rusenantis dūmelis. Kur Jūsų polėkis, autoriau, kur šiurpas, įtampa, herojiškumas, kur jūsų Holivudas? Kodėl lietuviškas trileris lieka drugnas kaip „šlapia bala“?
Žodžiai
Kartais literatūroje autoriai parinkdami personažų vartojamus žodžius taip netiesiogiai perteikia informaciją apie personažą. Tarkim, jei atsiraugėjęs personažas pasisveikina:“Ko če ble.. nach… spoksai? Į dants ble.. nori?“, galim apie jį nuspėti gan nemažai, priklausomai nuo skaitytojo patirties ir žinių, pvz. galim „išskaityti“, kad vyrukas yra dirglokas aukštaitis, galbūt iš Panevėžio, gan jautriai reaguojantis į tiesioginį akių kontaktą.
O kokį personažą turi nupiešti skaitytojo vaizduotė, kai pastarasis yra įgarsintas taip: „pasiųstas pasivaikščiot ant savo giminės pratęsimo įnagio“, „kelnaitės“, „liemenėlės“, „palaidinukės“, „berankoviai marškinėliai“, „dailesnės palaidinės“, „kepuraitės“, „nutipenau“, „terbaklyni“, „nuopisa“? Na žinoma, tai-lietuvių kalbos valandėlės vedėjas. O tada, kai į šią pabrėžtinai taisyklingą kalbėseną karts nuo karto įspraudžiami žodžiai: „alchašas“, „mersas“, karoče“, „mobiliakas“, „korešas“, „tau kranty“, „durnai“, „chebra“, „telikas“ ir dar, kad išryškėtų jų neteiktinumas ir netinkamumas, jie išskiriami kursyvu, skaitytojas pasimeta. Kas iš tiesų yra personažas? Vienintelis įmanomas paaiškinimas-tai lietuvių kalbos valandėlės vedėjas, pateikiantis nevartotinų žodžių pavyzdžius.
Na ir kad skaitytojas jokiu būdu neatsipalaiduotų išsidrėbęs kur ant sofos su romanu rankoj, vos ne pusė romano dialogų (matyt irgi autentiškumo vardan) parašyti pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai. Apie visus pagalvota ir čia: nesuprantantys rusiškai, gali vertimus skaityt kiekvieno puslapio apačioje, o suprantantys gali pradžioj pasikankint skaitydami rusiškus žodžius lietuviškom raidėm, o prisikankinę, irgi žiūrėt į puslapio apačią.
Skaitytojų atsiliepimai
Nepaisant visų trūkumų, romaną kritikai tiek nupudrino ir pateikė jį tokį visą šokoladuotai glaistytai glazūruotą su plaktos grietinėlės putėsiais ir vyšniom ant viršaus, kad net apsižiūrėjau, ar tą pačią knygą būsiu perskaičius.
Antai Remigijus Šimašius tiesiai šviesiai rėžia, kad autorius jau “priaugo (o gal ir praaugo) Jurgį Kunčiną, Antaną Škėmą“. Na o iki Gavelio Justinui Žilinskui tektų truputuką pasitempti, bet vilties yra ir čia:” dėl Ričardo Gavelio nesu dar tikras, bet jei taip toliau eis geryn…“ Reikia pripažint, kad gerbiamas Šimašius kiek savitai ir netradiciškai vertina lietuvių rašytojus, tačiau jis labai įžvalgiai pastebi ir išskiria esminę sąsają tarp A. Škėmos ir J. Žilinsko – jų abiejų knygos iš tiesų yra labai panašios, nes susideda iš žodžių, o J. Žilinskas jų skaičiumi tikrai užtikrintai pranoksta A. Škėmą.
Kitas gi plačiai žinomas jaunosios kartos literatūrologas, Andrius Kleiva, neslepia susižavėjimo autoriaus nuopelnais literatūrai: „Justinas Žilinskas atliko didžiulį analitinį darbą prikeldamas prieš beveik dvi dešimtis metų egzsistavusius daiktus, reiškinius ar taisykles.“ ir primena, kad:“ Pačio detektyvo istorija klostoma Lietuvai istoriškai aktyviame laikotarpyje.“ Na Justinas Žilinskas kaip ir gyveno 1996-taisiais, tad tas „analitinis darbas“ gal kiek ir pervertintas…
Jaunasis skaitytojas taipogi dėkingas autoriui už laiku paduotą ranką ir neleidimą paklysti painiuose romano labirintuose:“ Tačiau džiugu, kad skaitytojui knygoje pasimesti praktiškai neįmanoma. Autorius visoje knygoje labai paiso nuoseklumo, skiria laiko teksto paaiškinimui, plėtojimui ir grįžimui. “ Toliau Andrius Kleiva leidžiasi į gilią literatūrinių priemonių, tokių kaip „ryškių savybių aplinka“ analizę ir pameta mane, tad pacituosiu:“Skaitytojo įsijautimą į kūrinį autorius stengiasi kurti kitokiais, kur kas originalesniais būdais – naudodamas reikiamu laiku pasitaikiusią ryškių savybių aplinką, nuo kurios imi šiurpti ir pats, arba, pavyzdžiui, pokalbius. Pokalbiai yra Justino Žilinsko detektyvo pagrindas ir to niekaip nenuginčysi. Kiekvieną kūrinio epizodą bent kiek paliečia gyvas, išraiškingas kūrinio veikėjų dialogas, privedantis prie radikalaus siužeto pokrypio. Dialogas skaitytoją visoje knygoje nuolatos įtraukia į įvykius ir priverčia dar smarkiau išgyventi tai, kas aprašyta. Pokalbiuose genialiai panaudojami įvairūs intarpai, kurie sukuria papildomą žmogiškumo įspūdį“.
Kad ir kaip būtų keista, literatūrologas A. Kleiva kukliai pripažįsta savo patirties stoką šio žanro srityje: „Tiesą jums pasakysiu – nesu didelis detektyvų mėgėjas. Esu pervertęs gal porą ar trejetą knygelių, bet tai tik tiek. Bet po „KGB vaikų“ aš imu suprasti savo buvusį abejingumą šitam žanrui – panašu, aš dar neskaičiau nei vieno tikrai gero detektyvo.“, galbūt todėl,romanas kritikui yra tiesiog nenuspėjamas: “tiesą pasakius, nenuspėjamumas – vienas iš knygos išskirtinių bruožų. Justinas Žilinskas skaitytojams meistriškai paruošė visiškai nenumanomą siužeto liniją“, kai tuo tarpu Andrius Tapinas, kuris galbūt yra perskaitęs šiek tiek daugiau nei porą ar trejetą knygelių, pastebi, kad J.Žilinskas:” pergudravo pats save ir galėjau triumfuodamas išrėžti: taip ir žinojau, kas žudikas!“
Na o diplomatiškasis Aurelijus Katkevičius „KGB vaikų“recenzijoje meistriškai išvengia kalbėjimo apie knygą, išsiplėsdamas laikmečio aprašyme ir tiesiogiai romanui skiria tik pora pastraipų, kur papriekaištauja J. Žilinskui: “Vienintelis man kiek kliuvęs dalykas – autorius yra tiek paniręs į tos tokios netolimos epochos realijas, kad kartais detalus scenografijos ar aksesuarų vaizdavimas permuša pasakojimo ritmą. Epochos atgaivinimo misija truputį prismaugia veiksmą.”
Pabaigai
Gali būti, kad skaitytojui, gyvenime perskaičiusiam daugiau nei tris knygas, J. Žilinsko romano intriga atrodys priplėkus, siužetas “lavastiškai” trivialus ir nuspėjamas, “mašininiams” dialogams trūks “užkalniškai” įžūlaus ir laisvo žaidimo kalba,ir bus pasigendama tikresnio, daugiasluoksnio personažo.
Labiau tikėtina, kad romanas ras skaitytoją jaunųjų, mažiau knygomis išlepintųjų, tarpe, nors šiuo atveju daryčiau, kaip pataria George Bernard Shaw :”Neduok vaikui knygos, kurios pats neskaitytum”(“Make it a rule never to give a child a book you would not read yourself.”).Visgi priglausčiau šią knygą ant aukštai esančios lentynos ir karts nuo karto nuo jos nuvalyčiau dulkes, nes nepaisant visų trūkumų, knyga turi ir privalumą- fantastišką originalų lakoniškai tiksliai iliustruojantį 1996-tuosius viršelį.
comments feed
38 Comments
Ačiū. Tiesa, Remigijus gali įsižeisti netiesiogiai priskirtas prie “skaičiusių tris knygas”, bet ką jau darysi
Man atrodo, kad gerbiamam rašytojui gavus kritikos dozę ėmė raibuliuoti akyse. Skaitytkit atidžiau
Oi, bėdos su tuo Remigijum, na, bet tikiuos, kad jei Jis tiesiogiai ar netiesiogiai įsižeis, tai nepasidrovės ir kreipsis tiesiog į mane.
O šiaip dėl įsižeidimų, tai kiek nesmagiai jaučiuos prieš Jus. Visgi pagimdai kūdikį-knygą, šiuo atveju, išleidi į pasaulį, o čia visokios rašo bile kokias kritikas.
Nors kita vertus,”šunys loja, o karavanas juda”, taip ir šiuo atveju- kol aš palosiu, Jūs knygas pardavinėsit
Ir sėkmės, neskaitykit tokių rašinėlių kaip mano
Amie, kiekvienas yra atviras rašyti kritiką. Mane teigiamų atsiliepimų gausa stebino, anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti žmogus, kuriam knyga nepatiks visiškai ir jis tai išsakys. Todėl neturiu jokių pretenzijų tamstai dėl to, kad jums knyga – nepatiko. Vienintelė rimta pretenzija – kad spoilinate. Labai prašyčiau ateityje recenzuojant nuotykines, net jums nepatinkančias knygas, apie tai įspėti skaitančius žmones. Ne, yra ir antra – kiek neetiškas kitų recenzentų vertinimas (jeigu viską teisingai supratau). Jūs tikrai nematėte Andriaus Tapino bibiliotekos gausos, jūs tikrai be reikalo pravardžiuojate Andrių Kleivą literatūrologu. O šiaip – pys and andestanding
O čia jau birstelėjo druskos su pipirais sočiai.
Aš skaitydamas knygą vis save raminau, kad gal man keista kai kurias mintis skaityti, nes esu keletą kartų sveikinęsis ir kalbėjęs su autoriumi, todėl man taip atrodo.
Man 1996 buvo 17. Bet nepažinau laikmečio knygoje. Gal dėl to, kad nei su policija, nei su barais nei su troleibusais, nei su “vakarietiškais” automobiliais neturėjau reikalų.
1997 gyvenau Kaune, susipažinau su troleibusais, su bendrabučiu, alumi, grupiokais, auditorijom, koliokviumais, racijomis. Nemačiau to knygoje irgi
Užtai susiskaitė labai lengvai ir kas kartą tekdavo padėti ją atsidūstant, o paimant nusišypsoti.
Daug galvojau kaip jaučiasi ta šiluma ir kaip ją valdyti ir kaip aš ją valdyčiau.
Gal pasirodė irgi kad kiek “suspausta” knyga. Lygtai skubėta buvo užbaigti aprašomas scenas.
Man kaip prijaunčiančiam fantastikai ir technokratui dar galėjo būti daugiau fantastikos – dar Stephen’o King’o Kerės.
Stephen’o King’o ir man galėjo būti daugiau.
O šilumą valdyt yra gan paprasta- reikia arba apsivilkti vilnonį megztuką, arba jį nusivilkt. Antras būdas- būt žyduku.Pastarasis kiek sunkiau įgyvendinamas.
Nežinau nežinau… Aš antai vaikystėje žiūrėjau filmą kiniečių apie vieną karatistą, kurio vardas iš trijų trumpų žodžių, tai jis šokinėti į kokį ketvirtą aukštą išmoko, nes daug treniravosi ir su gelažinėm kojinėm.
Tai kai nusimovė, tai tik pyyyyyst! Kaip šoko!
O paskui su adata musę prismeigė iš kokių trijų metrų.
Nu ką Jūs čia šnekat: ar Jūs girtas, ar aš?
Bet labai juokinga:”gelažinės kojinės”.
Nors, vilties vadinasi, yra, jei daug treniruositės- tikrai tapsite žyduku.
Tai aš va apie tai ir kalbu
Tikėjausi, kad prisiminsit to filmo pavadinimą.
Mes kieme ilgai svaigome jį pamatę.
P.S. Čia mano toks humoras vakar buvo. Negėriau.
Chon gil dongas!
Nifiga. Chon chil dongas filme, tipo, “natūraliai” skraidė. Nindzės irgi.
Beje galiu rekomenduoti kaiką naujesnio – Tarantino filmas “the man with the iron fists” su R. Crow, RZA, Lucy Lu ir dar velniai žino kuo. Va ten tai yra geležiniai kumščiai, o ne batai. Bet irgi gerai gal
Man vaikystėhje Chon Gil Dongas (ačiū, Artojau) padarė didelį įspūdį. O dabar natūraliai skraidantys žmonės televizoriuje man nebedaro įspūdžio (dėl viso pikto pasakau).
Bet čia jau stipriai nukrypome. Bet gal ir ne be reikalo
Ir visai nenatūraliai skraidė! Aš atsimenu, kaip šokinėjo per augančią pušį su gelažinėm kojinėm!
Tai ten jiems skraidant netgi virvės matėsi, prie kurių anie buvo prisirišę. Nu bet sutikite – tam tikra prasme istorinis-fantastinis filmas.
knyga smagi. priešingai nei recenzija su kalbos klaidomis.
Gerai Jūs čia mane “suvarėt” su gramatinėm klaidom-tiesiog pastatėt į mano vietą.
O dėl romano… Nežinau, kas blogiau- ar mano kritika, ar susižavėjimas knyga, telpantis į “smagi”.
Ir beje, Amie! Sveika sugrįžus! Į ten kur jus matau
knyga mane užkabino savaip. aš ją perskaitęs pradėjau terorizuoti žmoną (tik jos galiu paklausti, ar teisingi mano pastebėjimai), nes užsiimu tuo, į ką iki šiol nekreipdavau dėmesio – analizuoju žmonių elgesį, vertinu mimiką, retoriką, judesius etc. – bandau nuspėti jų savijautą, mintis ir būsimą elgseną. ir tęsiasi šitos treniruotės jau mėnesį, jaučiu, kad tobulėju
O kaip su šiluma? Dar nejaučiat?
Kaip perskaičiusi ne vieną šimtą, o gal ir tūkstantį (kas besuskaičiuos) knygų, manau, kad tikrai ne visų pipirų autorius nusipelno
Pirmiausia dėl to, kad knyga įtraukianti, sunku padėti šalin (o knygą norisi padėti šalin po nuobodaus daugžodžiavimo, ar ne? Taigi čia tas netinka). Dar dėl to, kad perskaičius šis bei tas lieka – yra apie ką pamąstyti ir pasidėlioti, tai vis tik ne tuščias laiko švaistymas. Ypač po pabaigos (10/10 balų už pabaigas).
Kaip ir Skirmantui, man buvo 17, bet tai nė kiek netrukdė priimti tuometinės aprašytos aplinkos. Nesutinku, kad perkrauta detalėm. Viskas buvo vietoj. Gal tie prasiplėtimai apie pvz kasetes labiau nusako patį veikėją? Man sukėlė šypseną ir įstrigo, kaip Vilius nustebo, kad mobilus gali būti be ryšio arba išsikrauti (tai priminė, kaip aš savo plytą kraudavau kasdien, dabar gi – kartą per savaitę..), nukrypau.
Žodžiu, perskaičiau, kaip filmą pažiūrėjau. Be trukdžių ar reklamų. Rekomenduoju
to Lina,
nu tai ir belieka pasidžiaugti, kad pavyko įsitraukti į tą “įvykių ir istorijos šėlsmą”, į kokį turbūt nuo “Gugio girių kauko” nebuvot patekusi. Spėju apie KGB irgi daug istorinių faktų sužinojot.
Aš pats tai nežinau ar skaitysiu – pas mane spintoj Markezo “Patriarco ruduo” neperskaitytas voliojasi. Aišku, gal anas ir ne toks intriguojantis, bet čia jau skonio reikalas.
O šiaip tai stebina tos knygos adoruotojai nesugebantys išskirti dėl ko visgi kritikuojama yra ši knyga. Tai, kad jinai kažkam patiko nėra problema. Pats Žilinskas yra Paolo Coelo knygas pavadinęs banalybėmis ir šiam jo požiūriui aš esu linkęs pritarti. Vėlgi tas pats klausimas – o tai ką daryti tiems, kuriems tas Coelo padėjo atrasti gyvenimo prasmę, grąžino skaitymo džiaugsmą ir tt.? Nu tai ką čia bepasakysi – pas mus šalis laisva, tuomet pirkit tą muilą, skaitykit, muiluokitės ir džiaukitės…Jokių problemų.
Gal ir per daug papipirinau, bet stengiaus būt sąžininga. Kita vertus, daug kam “KGB vaikai” patiko, ir daug kas labai pozityvių recenzijų parašė.
Aš irgi rekomenduoju- geriausia pačiam perskaityt ir nuspręst, gera galų gale ta knyga ar ne- nėr čia ko visokiais “patiko nepatiko” pasikliaut.
Neskaičiau tos knygos. Retai kada pavyksta nesusinervinti paėmus į rankas “grožinę literatūrą”. Knygos neskaitysiu, turiu savo prisiminimų…
Recenzija tokia, apie kokią svajočiau, jeigu būčiau recenzijų rašytojas. Nuo pat 1996 stebėjausi, kad nėra litertūros kritikos. Ne šiaip laikraštienos, o tikros kritikos. Jeigu galima recenziją skaityti kaip tikrą literatūrą ir nesusinervinti, tai kritika yra.
Atsiprašau už patosėlį, bet patiko.
Oi ne, atsiprašinėt už patosėlį nereikia, galit liet jį nesustodamas
O dėl knygos, tai, kol neperskaitysit, tol nesužinosit, gera ji ar nelabai.
Amie, labai jums ačiū. Sutaupėte man laiko. Ir per dalį to sutaupyto laiko suteikėte gerų emocijų. Žemai lenkiuosi ir būtiani skaitysiu kitas recenzijas ateityje. O kai (jei) prašysiu savo “….vaikus” jūs būsite pirma, kuriai pasiūlysiu recenzuoti.
Mano blauzdos per skystos Jūsų būsimus “…. vaikus” recenzuot-įrašysit paskui mane į kokį dundukų sąračą…
Jei rimtai, tai dėkui už gerą žodį.
Na, jei recenzija bus a la Ramanauskas arba jeigu dėsite nuorodas į marsiečių ar šundaktarių puslapius, kaip J.Žilinskas, tada įrašysiu. Bet kol kas nepanašu, kad turite tokių gebėjimų. Kuo ir džiaugiuosi.
Ir net galvoju, kada tuos “… vaikus” pradėti rašyti. Nes labai noriu recenzijos.
Kadangi Artūras Račas ir toliau pravardžiuoja jam nieko nepadariusius žmones (šiuo atveju – ne mane ir ne A. Greitai), nukrypdamas nuo bendros diskusijos temos privalau pasakyti, kad http://www.gimimas.lt turi tiek pat bendro su šundaktaryste, kiek Artūras Račas – su baletu ant ledo. Tai – puslapis, kuriame pateikiama įvairi informacija apie gimdymus ne stacionare ir yra skirtas išlaikyti iniciatyvą sutvarkyti jų teisinį reguliavimą Lietuvoje.
O sugeba žmonės! Viskuo patenkinti! Ech, kad man šitaip…
Yra ir minusų
…
Love Enorca Love! @>–’-,–
O man Jūsų komentaras patiko.
jeigu apie KGB vaikus, tai tiek ir skaičiau, bet jis neturi dialogo
Pradzia ispudinga, jokiu klausimu….. pabaiga tiesa sakant
knyga
nuvyle….. pagal stiliu lyg ir turetu buti aisku, kas
teisus/neteisus, bet perskaicius knyga, taip ir neaisku kas
blogietis/gerietis….. sito pabaigoje ir pritruko
itraukianti, bet kitiems nerekomenduociau…. jeika cia apie JZ knyga,….
Blogiečiai vėl kažkur pabėgo – iki kitos dalies. Gerietis nuėjo atgal į ministeriją dirbti. O štai pilkieji ir toliau rezga savo pilkus atspalvius :}