Kas kaltas? (II)

Oleh: Pseudohistorian
May 28, 2013

Autorės balsas monografijoje, kad ir silpnas, tačiau keliose vietose vis tik girdisi. Taigi, apie šiuos pavienius atvejus.
V. Kniūraitė galėjo rinktis du kelius: analizuoti pseudoistoriją kaip temą arba objektą. T. y. ji galėjo rinktis nagrinėti tai, ką pseudoistorikai yra prirašę arba nagrinėti pati reiškinį- kokiais motyvais darbai rašomi, kokiuose visuomenės sluoksniuose jie plinta, santykis su politinėmis jėgomis ir t.t.
Įvadas tarsi sako, kad autorė pasirinko lengvesni ir mažiau reikalinga kelią (šiame darbe nagrinėsime pseudoistorinės rusų literatūros kūrėjų darbus (p. 6)), tačiau įvadas bei išvados talpina ir pasvarstymų apie pseudomokslo genezę bei rinką. Visgi, tiek vietos pašventus atpasakojimams, abi galimos nagrinėjimo kryptis liko geriausiu atveju embrioninemis.
Tačiau pirmiausia apie įvade suformuluota darbo kryptį.

Pseudoistorikų darbai

Pagrindinis knygos tekstas perskirtas į dvi dalis; „Imperijos žlugimo priežastys“ ir „Pastangos suformuluoti kitokį Rusijos istorijos suvokimą“. Nepaisant po pavadinimais slypinčio potencialo, nebaisiai jos kuo skiriasi- pirmojoje atpasakojami trys plačiai griebiantys personažai (O. Platonovas, J. Kozenkovas ir I. Buničius), antrojoje- pseudoistorikų atpasakojimai chronologine tvarka: nuo priešistorės iki Stalino.
Bandymų kandžiotis autorė daugiausia parodė pirmojoje dalyje. Greičiausiai todėl, kad ji išskirtinai nemėgsta- bent man taip pasirodė- O. Platonovo.
Paleidusi keletą taikliu pastabų, autorė Platonovą gan vykusiai apibendrina:

O. Platonovas pateikė labai ilgą kaltininkų sąrašą. Galima padaryti išvadą, kad jam „nusikaltę visi, išskyrus tuos, kurie niekada nenorėjo Rusijos pažangos, siekė ją palikti sukaustytą viduramžių tradicijų. (p.49)

O. Platonovas suryja ir didžiąją dalį „Imperijos žlugimo“ apibendrinimo (p. 57-58), tačiau kadangi kalbama apie kaltųjų paieškos čempioną, tas gan pateisinama. Toliau bus blogiau.
Antrojoje dalyje autorė jau nemato reikalo taip aktyviai reikštis ir dažniausiai apsiriboja tik trumpos pastraipos ilgumo apibendrinimu skyriaus pabaigoje. Tačiau ilgainiui ir tam garo pritrūkstama ir apibendrinimui naudojamasi nagrinėjimo autoriaus citatomis (pvz. skyrius apie dekabristus p. 125).
O kalbant apie Rusijos revoliucijas ir pilietinį karą V. Kniūraitė regis išvis pamiršo kokia ir apie ką knygą rašo ir ėmėsi nagrinėti Rusijos istoriją. Skyriuje apie pilietinį karą netgi O. Platonovas paminėtas tik karta, tačiau skaitytojas bombarduojamas amžininkų pasisakymais ir faktologine medžiaga. Ankstesniame skyriuje (XX a. prasidėjęs kitaip) skaitytojas taipogi užliejamas B. Chorevo, S. Kara-Murzos ir V. Kožinovo argumentais, jog juodašimčiai, tiesa pasakius, nebuvo tokie jau blogi- ir paliekamas kapstytis pats. Eik pats ir ieškok koks buvo šimtinės santykis su antisemitizmu, jie ar eserai daugiau žmonių nužudė ar dar kas tau įdomu. Tam bibliotekos ir yra, dekanė svarbesniu darbų turi.
Pirmųjų trijų skyrių apibendrinimai irgi nuostabus. Tai gali būti paprastas Captain Obvious:

Galima padaryti išvadą, kad pseudoistorikai ir „naujosios chronologijos“ kūrėjai neturi vieningos nuomonės dėl rusų ir mongolų santykių. Jų požiūrius galima išskirti:
a) mongolai niekada nekariavo su rusais,
b) mongolų niekada nebuvo,
c) mongolai ir rusai buvo sudarę sąjungą kovai prieš agresorius iš Vakarų. (p. 110)

Nuostabi įžvalga. Tačiau aplamai tokios išvados dažniau sutinkamos ne istorijos mokslų daktarės monografijose, o pirmakursiu referatuose. Nors ankstesnis skyrius baigėsi dar liūdniau:

Taigi skaitytojams pateikiam ilga, įdomi ir pasaulio kultūrai labai reikšminga senovės slavų istorija. (p. 84)

Tai yra vienintelis profesionalios istorikės komentaras per 25 puslapius išsidriekusiems kliedesiams apie Veleso knygą, kosmogonine antelę, Atlantidą ir vienam Koalemui tesuprasti dar ką.
Beje, apie istorikus. Štai skyriaus apie Petrą I „išvados“:

Matome du požiūrius į Petrą I. Įprasta manyti, kad tiesa dažniausiai yra tarp dviejų kardinaliai skirtingų požiūrių. Bet Petro I atveju tikrieji istorikai tokios tiesos neieško. (p. 116)

Gal malonėtumėte paaiškinti? Aš rimtai- gal būt Petro I kultas yra pajungtas politinei propagandai (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis)? O gal tiesiog Rusijoje šiuo metų nėra ne vieno istoriko kurio kryptis ir specializacija butu konkrečiai Petro I asmuo? Ar dar kas?
Kas konkrečiai čia norėta pasakyti ir kodėl nepasakyta iki galo?
Trumpai drūtai- autorė išsikelto uždavinio neatliko pseudoistorinės rusų literatūros kūrėjų darbų nagrinėjimo knygoje reikia ieškoti su mikroskopu.
Kas įdomiausia, ji pati savo pralaimėjimą kaip ir pripažįstą:

Savaime suprantama, ne kiekvienas skaitytojas yra pajėgus perskaityti tokias knygas. O perskaičius jas galima pasijusti kažkokioje mistinėje epochoje. Didžiulis kiekis faktų, kurių negalima nei patikrinti, nei jais patikėti. Tuo labiau kad kai kurie autoriai yra tikri mistikai. (p. 215)

Po to seka ilga I. Buničiaus citata ir sekantis puslapis- jau išvados. Taigi čia paskutiniai autorės žodžiai, jos gautinė išvada prirašius 215 puslapių- keistos čia žinot tokios knygos, visokio bieso prirašyta ir nelabai suprasi kas ar iš kur jie tai ištraukė.
Tai natūraliai iškelia viena klausimą- tai koks šios monografijos tikslas?

Kodėl jie yra

Antroji galima tyrimų kryptis kažkiek kabinta įvade ir išvadose. Čia V. Kniūraitė iš esmės užsipuola tokios O. Jenisejevos pranešimą 1999 m. Maskvos universiteto Istorijos fakulteto konferencijoje, kuriame mokslininkė priėjo išvadą, kad pseudoistorijos terpė yra buvę karininkai, tiksliųjų disciplinų mokslininkai ir pan.- visi tie kurie kuriems SSRS ir jos karinio komplekso žlugimas tapo karjeros pabaiga. V. Kniūraitės komentaras:

Su O. Jenisejeva net ir labai norint sutikti negalima – niekaip nerastume tiek „nelaimingų“ ir nesijaučiančių saugiai žmonių, kiek egzempliorių netradicinės literatūros knygų yra išperkama. (p. 218)

Keisčiausia, kad įvade ji pati lenkė link tos pačios išvados, gan vykusiai lygindama Rusiją su Veimaro Vokietija. Be to darbą prarado ne tik raketų konstruktoriai ir strateginių bombonešių pilotai. Žlugo visa industrija su tūkstančiais darbininkų. Ir kaba eina ne tik karo pramonę. Visa SSRS ekonomika laikėsi tik ant to, kad uždarytos sienos saugojo nuo konkurencijos. Prie to dar reikia pridėti politinį chaosą ir štai jums nelaimingi, nesaugus ir pikti žmonės. Pakankamai, kad išpirktu kokius nori tiražus.
Be to, reikšminga ir psichologija. Kalbu ne tik apie tai, nemažai daliai rusų SSRS buvo sava deržava. Pati V. Kniūraitė cituoja plk. gen. D. Volkoganovą „šiuolaikinė Rusija panaši į keleivį, ieškantį tikrojo kelio: senasis niekur neveda, o naujasis kol kas nesurastas“ (p. 216). Išties po 1990 m. Rusija tapo tokia, kokia ji niekada anksčiau nebuvo, iškilo identiteto ir santykio su praeitimi klausimai.
O jie nėra malonus- niekada tokie nebūna. „Netradicinė literatūra“ atsiliepė į šiuos poreikius pasiūlydama saldžia eskapistine svajonę ir atsakymus į visus klausimus ir problemas, mažu mažiausiai- davė taip reikalinga patvirtinimą kad tikrai ne mes kalti, čia mums klastingas priešas pašiko. Laisvoji rinka, savo ruožtu, užtikrino kad atsakymų būt ne vienas ir ne du, o visiems įmanomiems skoniams.
Karininkai ir „tiksliukai“ (tokie kaip Fomenka) čia yra tik grietinėlė- tie kurie nukentėjo skaudžiausiai ir yra pakankamai išsilavinę, kad galėtu patys susikonstruoti savo fantaziją ir pakankamai tolimi istorijai, kad pabėgtų ten.
Galu gale raštingu prietrankų visur yra, tiesiog jiems Rusijoje XX a. pab. susiklostė labai dėkingos salygos.
Bet čia jau per toli nuo temos. Grįžkime prie V. Kniūraitės, kuri, knygos pabaigai, liepia istorikams užsičiaupti, nes… Fomenka teisus:

Kam kalbėti, o istorikams pats laikas būtų patylėti ir pamąstyti, kiek prikalbėta apie istorinę valstiečių karų ir sukilimų reikšmę, Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją, Didįjį Tėvynės karą ir „išplėtotą komunizmą“, Komunistų partijos vaidmenį.
Reikia sutikti su netradicinės istorijos autoriais, kai jie tvirtina, jog istorijos mokslas yra sustabarėjęs, jog nesiimama remiantis tiksliųjų mokslų laimėjimais koreguoti kai kuriuos pasenusius mokslo teiginius. (p. 218)

Tai neteisinga vien faktologiškai- vien kalbant apie SSRS galima paminėti I. Kovalčenko, L. Borodkiną, L. Milovą, estus J. Kahką, A. Ruusmanną, L. Vyhandu. Nuo 1972 m. vien Maskvoje buvo išleisti 7 solidus veikalai (daugiausia straipsnių rinkiniai) skirti matematikos metodų taikymo istorijoje problematikai.
Tačiau gerai, sutinku, kad čia formuluojama gan rimta- ir teisinga- tezė, kad posovietinėje erdvėje istorija yra susikompromitavusi kaip ideologijos įrankis. Tačiau tai nėra nagrinėjama kaip viena pseudoistorijos iškilimo priežasčių. Nėra nagrinėjama ir kaip kitaip- tai jau yra tiesiog knygos pabaiga.
Štai toks ir lieka vaizdas užvertus knygą: po ilgo Fomenkos, Kožinovo ir Platonovo teorijų pristatimo pareiškiama: istorikai jau prisišnekėjo daugiau nei reikia ir tegu užsičiaupia, teisingai netradiciniai autoriai čia sako.
Priminkit man dar kartą- koks šios knygos tikslas?

Tags: , ,

Category: Knygos, Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

5 Comments

Leave a Reply