Knygos. Luc Ferry “Išmokti gyventi”

Oleh: Kreivarankis
June 1, 2013

Vis rečiau ir rečiau paimu į rankas knygą vienaip ar kitaip susijusią su filosofija. Esu iš tų, kuriems tokio pobūdžio skaitymai dažniau būna darbas nei malonumas. Nors tiksliau būtų pasakyti tai malonumas, kuris ateina sąžiningai atidirbus su tekstu. O kadangi dirbti dažniausia tingisi, tai kartais pabandau malonumą partirti paprasčiau, skaitydamas visokią adaptuotą literatūrą. Toks gudravimas ne visada atsiperka, kadangi labai dažnai lengvai skaitoma knyga palieka po savęs kažkokį tai prėską skonį ir belieka guostis vien tuo, kad visa tai nepareikalavo didesnių pastangų.

Tokioms knygoms priskirčiau ir gausius filosofijos įvadus, kurių savo gyvenime perskaičiau du. Pirmasis buvo K. Jasperso „Filosofijos įvadas“, kurį perskaičiau prieš kokius 16 metų, o antrasis Luc Ferry „Išmokti gyventi“, perskaitytas prieš kelias savaites.

Išmokti gyventi

Skaitant tokius įvadus man būna įdomūs du dalykai – požiūris į filosofiją ir visos filosofinių tekstų ir jų autorių gausos pateikimas. Šiuo požiūrių šis filosofijos įvadas tikrai patiko. Jau nuo pat pradžių autorius rėžia, kad filosofija nėra nei būdas išmokti mąstyti logiškai, nei įtikinamai argumentuoti. Mane patį erzina tokie filosofijos pristatymai, netiesiogiai leidžiantys suprasti, kad tokie dalykai kaip loginis mąstymas ir nuoseklus minčių dėstymas jokiuose kituose moksluose nelavinami. Aš pasakyčiau priešingai – turbūt, niekur kitur, kaip tik filosofiniuose disputuose galime išgirsti žmones besikeičiančius ilgiausiais monologais, kurie tarpusavyje neturi jokio ryšio.

Kalbėdamas apie filosofiją Luc Ferry sako labai paprastai – filosofija tai yra išganymo siekis. Tą mintį jau anksčiau kur kas tiksliau išreiškė A. Camus, klausdamas kodėl mes gyvename, užuot nusižudę. Taigi filosofija siekia suprasti kas leidžia mums džiaugtis gyvenimu ir judėti į priekį, nepaisant to, kad visi mes puikiai suvokiame, kad visi baigsime savo kelią iš esmės vienodai. Nuo savęs dar pridursiu, kad į šio klausimo rėmus telpa ir pamąstymai ar apskritai verta kvaršinti sau galvą tokiais klausimais, kadangi jie nebūtinai tą kelionę padaro labai smagią. Na, bet Luc Ferry knygos tikslas ir yra paneigti tokią nuostatą, ką nurodo jau pats knygos pavadinimas. Kurgi ne, sakome mes, išmoksit jūs gyventi tą knygą perskaitę, gerbiami jaunuoliai…

Luc Ferry

Dabar kas dėl visos medžiagos pateikimo, tai man irgi patiko. Luc Ferry pristatydamas filosofus ir jų idėjas naudoja trinarę struktūrą: esamybės protas (teorija), teisingumo troškulys (etika) ir išganymo ieškojimas (išmintis). Paprastai kalbant pirma aiškinamasi kas yra pasaulis, po to kur yra teisibė ir galiausiai, kaip sakydavo geras mano draugas, „ką čia padarius, kad nenumirus“. Ir jau net nežinau ar čia gerai, kad praleidžiami ištisi puslapiai, kuriuos kiti įvadai skiria ikisokratikų, Platono ir Aristotelio filosofinių konceptų pateikimui, bet ir velniop juos. Tokio pobūdžio santraupas galima rasti bet kur. Užtat Nyčės kūrybos analizei iš 250 knygos puslapių skiriama 50. Nebūtų prancūzas – be Nyčės nė pro kur.

Štai toks prėskokas knygos pristatymas. Nesigailiu perskaitęs, bet ko tai eilinį kartą įsitikinu, kad norint patirti malonumą reikia stengtis labiau ir skaityti kitas knygas. Arba pakeisti požiūrį.

Tags: , ,

Category: Knygos, Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

11 Comments

  • suomis

    Arba neskaityti o gyventi savo gyvenimą…

    • Kreivarankis

      Tai, kad skaitydamas irgi savo gyvenimą gyveni. Visada savo gyveni.

  • suomis

    Paradoksas tame, kad darydamas klaidas (nueidamas ilgesnį kelią) tampi išmintingesnis… Vadinsi, racionalumas gali būti priešas pažinti gyvenimą.

    • Kreivarankis

      Tikslas ne tiek pažinti gyvenimą, kiek būti išganytam…gal… :)

  • suomis

    Tikriausiai…

  • suomis

    Kaip sakoma: – Nuogas gimei, nuogas ir numirsi… :)

  • Vietoje to, kad eičiau paskaityti man įdomius blogus aš dažnai tiesiog peržiūriu notifikaišinus soc. tinkluose.

    Mažiau pastangų. Bet malonumo irgi daug mažiau.

    Tas “joy of struggle” yra toks bjaurus – reikia prisiversti įdėti pastangų, kad patirtum malonumą.

  • romas

    “Išmokti gyventi” skamba optimistiškai. Nebeprisimenu, kieno mintis, užsilikusi galvoje, kad filosofija labiau moko užduoti klausimus nei į juos atsakyti. Ko gero – kaip sakai – verta pasvarstyti, ar apsimoka kvaršinti sau galvą, nes filosofija gali tik sujaukti protą ir gyvenimą padaryti sudėtingesniu :) Nors jei per daug sau klausimų užduodi, tai nereikia būt ir filosofu, kad gyvenimas atrodytų labiau probleminis nei, matyt, galėtų.
    Kita vertus, ar išvis kas nors yra mūsų valioje? Negaliu įsivaizduoti, kad būčiau galėjęs atsisakyti kurios nors minties, kuri paskui nedavė ramiai gyventi :)

    • Kreivarankis

      romai,
      man kažkokia viduje gaidelė knibžda, kad filosofija išlaisvina ir padeda gyventi tik tuomet kai ja užsiiminėjama “mėgėjiškai”. Po darbo. Tačiau tuomet kai jinai netampa amatu. Tada pradedi žinoti apie ją perdaug ir tada galima sudegti. Filosofija negali padėti gyventi tuomet kai jinai pati tampa gyvenimu.

      • romas

        Dažniausiai iki filosofijos žmonės taip sau neateina. Religijos ir filosofijos paskirtis, kaip žmonės dažniausiai supranta, – panaši: duoti atsakymus, suteikti gyvenimui prasmę. Tai,matyt, ir gali vadintis išganymu. Įkritę į filosofiją profesionaliai, greičiausiai, dažniau priversti gilintis į būties klausimus ir aiškiau mato dalykų padėtį, todėl galbūt kai kurie jų dėl to patiria dvasinių kančių. Na, bet čia aš spėju, nes profesionalių filosofų asmeniškai nepažįstu.
        Manau, kad daug proto sumaišties patiria ne tik filosofai. Prieš 12 metų nuo smegenų auglio mano namuose, bute, kurį paskui pardaviau, mirė uošvis. Po ketverių metų nuo Alzheimerio mirė mano mama. Abiem atvejais stebėjau, kaip degraduoja asmenybė. Uošvis iš viso tapo protiškai neįgaliu tiesiog po operacijos. Nuo tada pradėjau suprasti, kad žmogus ne tiek daug skiriasi nuo išmanaus dulkių siurblio-roboto. Bent jau žvelgiant iš fizikalisto (materialisto, pozityvisto) pozicijų. Manęs tai susidomėti filosofija neprivertė, jei neskaitysime, kad turiu potraukį paskaityti tavo rašinius, pakeliui pasidomėti internete apie ką rašai ir perskaitytos vienos Žižeko knygos :) Dėl savo patirčių kartais paskaitau mokslo populiarinimo straipsnių neuro, kognityvinių mokslų tematika ir gan dažnai apie tai galvoju. Kol kas nieko paguodžiančio nesugalvojau :) Netgi atvirkščiai. Štai žinome, kad įrodyti Dievo buvimą sunku, jei tai iš viso įmanoma. Panašiai – su bet kurio subjekto buvimu. Dabar jau po truputį išmoksta protezuoti smegenis. Žiukėms, va, įsodina mikroschemą į smegenis ir tiesiog tumblerio pagalba sugeba įjungti ir išjungti joms atmintį (žiukės pamiršta, kur joms padėta valgyti ir gerti). Žmogaus atveju, tai reikštų, ko gero, asmenybės įjungimą ir išjungimą. Su išjungta asmenybe žmogus būtų sąmoningas (ne komoje), bet įjungus atmintį jam atjungimo laikas būtų iškritęs iš gyvenimo (kaip kūdikystė). O pamąstykim, kad atmintį dėl auglio jam perrašo į kitą atminties įrenginį ir įsodina vietoje pažeistos smegenų dalies. Po operacijos toks žmogus atsimena viską, bendrauja , tačiau iš kur mes žinome, kad jo viduje dar yra subjektas, kad procesai dar vyksta vidinėje šviesoje, kad tai ne automatas? O gal mes automatai, ir vidinė šviesa bet kurio sudėtingesnio automato palydinti ypatybė? Bet čia aš jau ne į temą…

Leave a Reply