Statkutė rašo naują knygą

Oleh: Pseudohistorian
November 16, 2010

Naujasis šedevras vadinasi „Europos šaknys“ ir pirmuoju skyriumi „Gudų kilmės vieta“ jau galima susipažinti lietuviškai.

Skyriaus pradžia gan normali: Gotų tyrimų ir šaltinių apžvalga, paaiškinant, kad visos bėdos kilo iš „germanistų“- tą jau girdėjom  (ir, neabejoju, girdėsim) dar ne kartą.

It štai Statkutė pradeda paslėptosios istorijos atskleidimus. Be abejo, vėl jos pamėgtoji Jordano citata.

Jordano originalas (H) III skyriuje aprašo gudų kilmės vietą tokiais žodžiais:

„…Est in Oceani arctoi salo posita insula magna, nomine Scandza, in modum folii citri, lateribus pandis, per longum ducta concludens se. De qua et Pomponius Mela in maris sinu Codano positam refert, cujus ripas influit Oceanus. Haec a fronte posita est Vistulae fluminis, quod, Sarmaticis montibus ortum, in conspectu Scandiae septentrionali Oceano trisulcum illabitur, Germaniam Scythiamque disterminans.“

Martenso vokiškas vertimas, beveik pažodžiui atkartotas Mierowo anglų kalba, yra toks:

Yra Šiaurės Okeane didelė sala, vardu Skandza, pavidalo citrinos medžio lapo, lenktais šonais, toli ištysusi į ilgį. Apie ją kalba ir Pomponijus Mela, kad ji randasi Kodano įlankoje, kurios krantus plauna okeanas. Ji randasi priešais Vyslos žiotis, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų ir priešais Skandą, atskirdama Germaniją nuo Skitijos, trimis šakomis įplaukia į šiaurės okeaną.“ (Draussen im nördlichen Eismeer liegt eine grosse Insel namens Skandza, von der Gestalt eines Zitronenblatts mit krummen Seitenkanten, weit in die Länge gezogen. Von ihr berichtet auch Pomponius Mela, dass sie im Kodanischen Meerbusen gelegen sei, dessen Ufer der Ozean bespült. Sie liegt von der Mündung der Vistula, welche auf den sarmatischen Gebirgen entspringt und gegenüber von Skandza, Germanien und Scythien scheinend, in drei Mündungen in den nördlichen Ozean fliesst.)

Pradėkim, gal nuo to, kad kalba čia ne pats Jordanas. Statkutė nukerpa sakinio pradžią:

De hac etenim in secundo sui operis libro Claudius Ptolomaeus, orbis terrae discriptor egregius, meminit dicens: “Est in Oceani arctoi salo…

Kaip puikus pasaulio aprašytojas Klaudijus Ptolemėjus rašė savo darbo antrojoje knygoje: „šiauriniame okeane yra sala…“

Bet kalbant apie nukarpimus, tai čia ne Statkutės, o „germanistų“ eibės.

Vertėjas Martensas daro tris vertimo klaidas.

1. Kalbėdamas apie salą Skandza, praleidžia, kad sala „pati ant savęs užsibaigia“ (per longum ducta concludens se), ir tuo pačiu nutyli svarbiausią ir būdingiausią salos bruožą — kad ji užsibaigia taip, kaip prasidėjo.

Jeigu būtų „ant savęs užsibaigia“ tai ir būtų „se gero“. Šiaip jau vertimas būtų toks:

…nomine Scandia, in modum folii citri, lateribus pandis, per longum ducta concludens se.

…vardu Skandia, citrinos lapo formos, platėjančiais kraštais, kurie vėl susiaurėja tolimajame jos gale.

Paprasčiau sakant, sala yra plačiausia viduryje, o galuose siaurėja. Kaip citrinos lapas.

2. Vertėjas apverčia žodžio fronte prasmę, (lot. fronte, abl.sg. — „priekiu“, o ne „priešais“). Sala, esanti Vyslos žiočių priekinėje pusėje, vertėjo yra perkelta į priešingą jūros pusę.

Deja, nieko čia niekas neapvertė:

Haec a fronte posita est Vistulae fluminis…

Priešais Vyslos upę…

Jeigu dar iš to vieno „fronte“, gal ir galima bandyti galima lupti „priekių“,bet „a fronte“ yra tik „priešais“ ir nieko daugiau. O „posita“ irgi viską sugriauna: „fronte posita“- esanti priešais. Gal aiškiau bus angliškai: „position in front of Vistula river“.

3. Vertėjas praleidžia žodžius „in conspectu“, nurodančius, kad sala „matosi“ iš tos vietos, kurioje Vysla trimis vagomis įteka į jūrą.

in conspectu“ dar turi ir kita reikšmę: „šalia“.

Susitvarkiusi su „germanistais“, Statkutė skubiai pradžiugina, kad paslaptingoji „Scandia“ yra ne kas kita, kaip… Kuršių Nerija.

[Tam pasitelkiamas XVI a. veikėjas Pretorijus (Matthaeus Praetorius), dėstęs teoriją lietuvių kilmę iš gotų]

Tam tikrų abejonių dėl to kyla. Kad štai ir tas pats Jordanas:

In Scandia vero insula, unde nobis sermo est, licet multae et diversae maneant nationes, septem tamen earum nomina meminit Ptolemaeus.

Skandijos saloje gyvena daugybė skirtingų tautų, kurių septynias paminėjo Ptolemėjus.

Kaip ir daugoka Nerijai?

O Jordanas, nesigailėdamas savo gerbėjos iš Karakaso, grūda dar daugiau: Screrefennae, kurie nepažįsta žemdirbystės; Suehans, kurie augina nuostabius žirgus (o mes visi žinome, kad Kuršių Nerija yra nuostabi vieta vystyti žirgininkystę); ir dar čia gyveną Theustes, Vagoth, Bergio, Hallin, Liothida (šitie visi gyvena derlingame krašte), Ahelmil, Finnaithae, Fervir and Gauthigoth (šie visi pasižymi karingumų), Mixi, Evagre, Otingis (šitie gyvena kaip laukiniai gyvuliai); ir dar Grannii, Augandzi, Eunixi, Taetel, Rugi, Arochi ir Ranii.

Ir dar truputį apie gamtą:

Apium ibi turba mellifica ob nimium frigus nusquam repperitur. In cujus parte arctoa gens Adogit* consistit, quae fertur in aestate media quadraginta diebus et noctibus luces habere continuas, itemque brumali tempore eodem dierum noctiumque numero lucem claram nescire.

Bitės ten negyvena dėl didelio šalčio. Šiaurinėje salos dalyje gyvena Adogitų gentis, kuri, vasarą patyria keturiasdešimt dienų ir naktų nesibaigiančios šviesos, o žiemą- tiek pat tamsos.

(* dar radau formas Alogir ir Halogii)

Ir kaip čia neįžvelgsi mūsų mielosios Nerijos aprašymo?

Po Pretorijaus mums dar patiekiama seriją Ispanijos viduramžių autorių, besižavint, kaip jie, nusirašinėdami nuo Jordano, parašė tą patį, ką ir jis.

Be abejo, aptariamoji sala yra nepaprastos  svarbos objektas:

„Sala“, apie kurią Jordanas, Rodrigas ir Alfonsas X rašė, buvo tolimoje senovėje viena strategiškiausių Europos vietovių. Žvelgiant iš rytų į vakarus, jei dabartinis keliautojas persikelia keltuvu iš svarbiausio Lietuvos uosto Klaipėda („Memelis“, kurio troško Hitleris) ir išlipa saloje, kuri nuo tos vietos lyg juosta juosia krantą iki Dancigo įlankos, keliaudamas vakarų link per tą ilgą juostą keleivis turės pereiti tris valstybių sienas: iš Lietuvos į Rusiją, kuri ten Sembos iškišulyje tebelaiko atskirtą karinę teritoriją; iš ten teks pereiti sieną tarp Rusijos ir Lenkijos, ir kelionė pasibaigs prie Vyslos, o iš ten, kitoje įlankos pusėje, jau matosi lygiai toks pat strategiškai svarbus Dancigo uostas.

Tai… Jordanas ir Alfonas žinojo apie Potsdamo susitarimus?

Gal mažiausiai nusišnekama paskutiniame skyriuje, kur Jordano Gothiscandza siejama su Dancigų.

Gal tik tiek, kad

Karaliaus, kuris anot Jordano vedė žygį, Alfonsas X nevadina sugermanintu Berigo vardu, o stačiai Buerico, kurio antra vardo dalis yra rikis — karvedys, karo vadas,

Rikis nėra baltiškos kilmės žodis, o būtent germanizmas.

Tags: , , ,

Category: Knygos | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

2 Comments

  • Raimondas

    Kaip gera kritikuoti,tiesiog palaima.Aš istorijoj nenusimanau,bet labai daug skaitau rusišku straipsnių istorijos tema,niekaip negaliu suprasti,jog rusai rašo apie velsą,jog ji įkurė butent jie,kaukti notisi,kaip rusai prisega sau dievą Veliną,karaliu Artura taip pat priskiria sau,bet niekaip negali paaiškinti,kodėl vardo kilmė graikiška.

  • Raimondas

    Kiek daug nežinios baltų istorijoj.Žmonės ieškokit,tirinėkit,rašykit,diskutuokit,tokios galimybės dar niekada neturėjom,manau iš šukių galim sulipdyti tikrą stebuklą.Didžiuojuosi kiekvienu kuris garbina,šlovina praeitį,

Leave a Reply