Metai pataisos namuose 7. Ola.

Oleh: Kreivarankis
March 19, 2012

„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai.  Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais  vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

Tags:

Category: Visuomenė | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

20 Comments

Leave a Reply