Metai pataisos namuose 6. Pirmas būrys.

Oleh: Kreivarankis
September 24, 2011

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

Tags: , ,

Category: Visuomenė | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

4 Comments

  • Visų pirma norėčiau Kreivarankį padrąsinti rašyti ir toliau – tokia patirtis yra savaime vertinga ir įdomi, tuo labiau kad autentiška. Pats neturiu tokios tiesioginės patirties, todėl toliau pateikiu tik samprotavimus, grįstus skaityta literatūra ir girdėtais pasakojimais. Pirmiausia – dėl pačios “ožystės” sąvokos. Nors ‘ožiavimo’ pati pirmoji prasmė, kaip čia ir paminėta, yra ‘skundimas’, tačiau šis terminas turi ir platesnę prasmę – tai bet koks bendradarbiavimas su valdžia, teisingiau – zonos administracija. Į bendradarbiavimą įeitų ne tik skundimas, bet ir įvairių darbų atlikimas administracijos įsakymu. Administracijos nurodymų vykdymas – neleistinas – toks sovietiniais metais atsiradęs ‘vagių’ supratimas, grindžiamas tuo, kad kas paklūsta administracijai – tas greičiausiai gali pasiduoti spaudimui ir tuo pačiu įskųsti (taigi, visai praktiškas požiūris, jei žiūrėti vagies akimis; beje, iš čia ir ‘aršumas pareigūnų atžvilgiu’). Draudimas dirbti skirtingu metu buvo įvairaus laipsnio – pvz, kai kada save gerbiantis vagis negalėjo dirbti bet kokio administracijos skirto darbo, o kartais buvo leidžiama dirbti įprastinius darbus, tačiau nebuvo galima dirbti tų, kurie tiesiogiai prisidėdavo prie nuteistųjų laisvės apribojimo ir tokiu būdu padėdavo administracijai – pvz., mūryti tvorą, supančią zoną. (Tai rodo, kad pats supratimas (arba – poniatki) keitėsi priklausomai nuo laikmečio – pvz., stalinizmo metais ir vagys negalėdavo visada išsisukti nuo darbų (nors dažnai už juos dirbdavo kiti nuteistieji), o pats ‘ožio’ terminas atsirado jau poststalinizmo epochoje – pvz., pas Solženicyną ar pas Šalamovą nerasime tokios sąvokos, nors vėlesnis sovietinis zonos pasaulis be ožių neįsivaizduojamas.). Žinoma, ‘ožiais’ automatiškai patapdavo ir visi atskleisti skundikai, todėl su ‘ožiais’ būdavo kovojama, tuo tarpu administracija stengdavosi apsaugoti ‘ožius’ – taip atsirasdavo atskiros lokalinės zonos ar atskiri būriai. Net kai kurios zonos gali būti laikomos ‘ožynu’, nes ten patenka supratimo neatitinkantys, kažko prisidirbę nuteistieji (nors jose greičiausiai irgi bus nuosavas ‘ožynas’ atskiroje lokalkėje ar būryje). Ši tradicija (nors greičiausiai nebe tokia griežta) išliko ir nepriklausomoje Lietuvoje ir gali būti palaikoma kelių priežasčių. Pirmiausia – senas vagių supratimas reikalavo, kad save gerbiantis vagis apskritai neturėtų dirbti, todėl jis ir neturėtų turėti profesijos. Jau vien todėl paskirstymo komisija negalėtų paskirti tokio žmogaus į tokio pobūdžio būrį. Tiesa, šiais laikais greičiausiai tokio griežto supratimo nebėra, bet mechanizmas greičiausiai panašus – save gerbiantis bachūras turi turėti jam atitinkantį ‘verslą’ ir vargu ar bus patyręs santechnikas, kad galėtų būti paskirtas į tokį būrį. Kita priežastis – save gerbiantis bachūras jau žino, kaip yra zonoje, todėl padarys viską, kad tik į tokį būrį nepatektų. Todėl į tokį būrį greičiausiai pateks paprasti buitiniai vagišiai, neturintys profesionalaus vagies statuso, ty, ne ‘vagys’, ne ‘bachūrai’, arba, kaip juos vadino Solženicynas – ‘bytoviki’ – tai yra tie, kuriems nusikaltimai nėra pagrindinė duona, o tik atsitiktinė veikla (pasitaikius progai ką nors pavogė, ar prisigėręs sužalojo kitą žmogų) – arba, kaip čia pasakyta ‘nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai’ – ir todėl jie gali išmanyti atitinkamą amatą, o be to ir nežino, kur jie paskiriami. Taigi, bachūrų supratimu – locheliai, kuriuos administracija gali lengvai sulenkti ir priversti paklusti bei vykdyti visokius darbus, todėl pagrįstai ir vadintini ‘ožiais’. Dar viena priežastis dėl ko tam tikras būrys laikomas ožynu – tai nepaprastai didelė nuteistųjų mąstymo inercija, kuri linkusi besąlygiškai ir visiems laikams susieti žmogų su tam tikru veiksmu, daiktu ar vieta. Esmė – jei žmogus pateko į ‘ožyną’ – visai nesvarbu, dėl ko jis ten pateko – tiesiog jis automatiškai ‘susitepa’ visiems laikams, ir dėl to jis yra ožys – argumentai čia nebepadės (kas įdomu – toks pat paprastas ‘buitinis’, tik neturintis administracijai reikalingo amato, gali būti paskirtas į paprastą būrį ir tokiu būdu išvengti pavadinimo ‘ožiu’, ir nors didelio statuso neturės, tačiau vis tiek jo statusas bus geresnis nei to, kuriam taip nepasisekė – tas pateko į ‘ožyną’ ir automatiškai bei neatplaunamai tapo ‘ožiu’). Ir tai dar viena galinga priežastis, dėl ko save gerbiantis bachūras padarys viską, kad tik į tokį ožyną nepatektų.
    Tikiuosi, kad išsakytos mintys padės diskusijai, o dar labiau – Kreivarankiui gaivinti atmintį – gal iš atminties išplauks kokie nors pavyzdžiai paneigiantys šią versiją, gal atsiras patvirtinančių.
    Pavyzdžiui, man įdomus klausimas – nuteistųjų vadinimas ‘žulikais’ – greičiausiai tai įprastas kreipimasis į juos, tačiau turintis savo potekstę – ‘žulikas’ (arba – sukčius), irgi gana garbingas vardas vagių pasaulyje, taigi, tuo pačiu išreiškiantis ir tam tikrą pagarbą nuteistajam atitinkamai pagal zonos supratimą?

  • Dėkui už tokį ilgą komentarą. Jis būtent tuo ir naudingas man, kad padeda atgaivinti atmintį, o be to ateityje žinosiu kokius dalykus akcentuoti. Čia toks jau dalykas, kuo daugiau giliniesi, tuo viskas neaiškiau, bet turbūt su visais dalykais taip.
    Tai ką jūs čia parašėte bus vienaip ar kitaip paliesta vėliau. Visų pirmą atsakymas į paskutinį klausimą – žulikas turi pačią bendriausią reikšmę t.y. žulikas = nuteistasis.
    Dabar dėl ožių – nesu tikras ar tai galima interpretuoti plečiamai kaip jūs pasiūlėte. Vėlgi, nesu specialistas tokių dalykų, žinau irgi iš rusų dokumentikos. Esmė tame, kad bendradarbiaujantys su administracija lyg ir buvo įvardinami kitu terminu – “sukos”. Jo etimologija siekia 2 pasaulinio karo “drausmės bataljonus”, kuriuose tarnavę nuteistieji pažeidė “vagių kodeksą” – neturėti jokių reikalų nei su politika, nei su valstybe.

  • Dėl tokio ožių sąvokos išplėtimo – žinoma, tai tėra mano subjektyvi nuomonė ir tik bandymas atkurti kaip ten yra zonoje. Prie šitokio supratimo dar pridurčiau – zonoje veikiama ribotos informacijos sąlygomis, todėl nuomonei apie žmogų susidaryti gali būti naudojami ir netiesioginiai įrodymai bei ženklai (dėl to reikia atidžiai pagalvoti prieš kalbant, kaip sakė vienas iš Lavrinovičių). Kartais tokie ženklai gali būti pačios savaime gana absurdiškos taisyklės laikymasis – pvz, jei surūkei pakeltą nuo žemės cigaretę – ‘išsitepei’, tačiau daugeliu atveju tos taisyklės turi visai neblogą prognostinę vertę (net ir absurdiškų taisyklių laikymasis rodo, kad žmogus jau pažįstamas su zona, turi supratimą, kas čia vyksta, tuo tarpu lochas iš karto išsiduoda, nes nieko nežino). Vertinant žmogų svarbu žinoti, ar jis patikimas, turi savo nuomonę ir moka pastovėti už save. Jei žmogus nemoka pastovėti už save, neturi nuomonės – toks ir vykdys įvairius administracijos nurodymus, kurių nedarytų save gerbiantis bachūras, net jei yra grėsmė patekti į ‘sustiprinto režimo baraką’ (būr’ą). Geras pavyzdys būtų dar prieš dvidešimt metų galiojęs supratimas, kad vagis turi atsėdėti visą jam skirtą laiką – ty, jis negalėjo būti paleidžiamas anksčiau įkalinimo termino pabaigos, nes vagys manė, kad paprastai toks paleidimas yra užsitarnaujamas atitinkamais nuopelnais prieš administraciją, kas, beje, visiškai atitiko ir pačios administracijos nuomonę: pasitaisiusiu gali būti laikomas tik tas, kuris elgiasi atitinkamai administracijos reikalavimams, o į tai įeina ir pranešinėjimai arba skundai – taigi, vagys neklydo, kad paleidžiami anksčiau laiko tie, kurie turi ir skųsti, todėl save gerbiančio vagies pareiga yra išvengti tokios negarbės kaip būti paleistam anksčiau laiko. (Laimei, šiais laikais Lietuvoje viskas pasikeitė vos ne per prievartą visus paleidžiant anksčiau laiko, todėl tai susilpnino vagių bendruomenės spaudimą ir tai jau nebėra tokia didelė nešlovė išeiti iš zonos anksčiau laiko). Tad net ir nedidelis bendradarbiavimas su administracija – vertingas prognostinis ženklas, kalbantis apie tai, ko galima iš to žmogaus tikėtis.
    O ‘sukos’ – žinoma, toks periodas (ir apipintas legendų) buvo – būtent tada, kai dar nebuvo ‘ožio’ termino. Ko gero jo pagrindu vėliau ir atsirado vadinimas ‘ožiais’, nes reiškinio esmė ta pati – bendradarbiavimas, o pats ‘sukos’ (dar – ‘avtomatčiko’) terminas dabar jau nebevartojamas (pataisykit, jei klystu). Tiesa, pats tas periodas irgi geriau padeda suprasti bendradarbiavimą su administracija ir supratimą apie jį. Pavyzdžiui, administracija naudodavo tokius metodus, kaip bet kokiu būdu (prievarta ar grasinant gyvybės atėmimu, dažnai išnaudojant tuos pačius ‘sukas’) priversti vagį pasirašyti raštą, kuriame jis atsisako vagies supratimų ir tas raštas būdavo paviešinamas – ir nesvarbu, ar jis būdavo ką nors pridavęs ar ne – vagių bendruomenės akimis toks vagis pasidavė administracijos spaudimui ir todėl visiems laikams prarado savo autoritetą. Tuo galėtų būti ir paaiškinamas toks paranojiškas vagių bendruomenės požiūris į bet kokios formos bendradarbiavimą su administracija, nei vien tik skundimas.

  • Matai, dėl tų ožių yra dar toks dalykas – pirmą būrį taip vadino, o 10 ir 11 būrių – nevadino, nors tai buvo darbo būriai… va jie ten dirbdavo, stalus kažkokius meistraudavo, siūdavo kažką… taip, kad čia ne vien dėl paties darbo. Bet matai, nesinori užbėgti įvykiams už akių jau komentaruose.
    Bet iš esmės aš susiduriu su šia problema yra skaitytos knygos, žiūrėta dokumentika, girdėti pletkai ir jie kažkaip leidžia daug spalvingiau viską atpasakoti, nei tiesiog pasakojimas to, ką mačiau savo akimis.
    O čia su tuo “vagimi” tai yra tos “vor v zakonie” “paniatkės. Bet tu žinai, kaip matau. Nors toks įspūdis, kad tai visi jau žino. Jie negali paklausti atsakyti, kad jie NĖRA vagys.
    httpv://www.youtube.com/watch?v=4jKd1XiVZSo&feature=related

Leave a Reply