Metai pataisos namuose 3. Psichologinio pasirengimo testas.

Oleh: Kreivarankis
September 3, 2011

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

Tags: , , , ,

Category: Visuomenė | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

7 Comments

  • amie kusaite

    Bet ot keista- po metų tokie dramatiški pasikeitimai Lietuvoj. Nejaugi?

    • kreivarankis

      Žinok, taip. Ten kai visi kalba apie tuometinį “ekonominį pakilimą”, manau yra pagrindo – tuomet tai jautėsi. Dabar visi kalba apie burbulus, bet visgi buvo kažkas tokio. Visi ėmė paskolas, visi kažką pirko ir pardavė, nuomojo ir nuomojosi, ir už nemažus pinigus.

  • troy

    As zinau kaip per panasu pokalbi visus nukale zmogus, pasakes skaitas Karlailio Didziosios prancuzu revoliucijos istorija.
    Siuzetas labai letai. Kiba romanas?

    • kreivarankis

      Ne, nebus labai daug tų “prisiminimų” :) O lėtai nes pritingiu šiek tiek.

  • Niokis

    Sveikinu įstojus į apgailėtiną kolektyvą. Atnaujintų žinių bus?

Leave a Reply to kreivarankis