September Eleven 1683

Oleh: Pseudohistorian
June 24, 2013

SPOILER ALERT

Bendromis lenkų ir italų pajėgomis statytas filmas (it. 11 settembre 1683, lenk. Bitwa pod Wiedniem) pasakoja apie tai, kaip paskutinis Otomanų galybės prasiveržimas buvo sutraiškytas Šventosios sąjungos, vadovaujamos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio. Dviejų galingu kariuomenių susidūrimas, nulėmęs Europos likimą neabejotinai puikus siužetas geram filmui. Tikėkimes kada nors toks bus pastatytas.

Personažai

Didžiausia šio filmo problema yra dvimačiai personažai, tarnaujantys tokiam pat dvimačiui naratyvui good vs evil: kaip kilnieji krikščionijos riteriai apgynė Europą nuo biesurmanų invazijos.
Nesupraskit neteisingai- Vienos žlugimas išties rimtai butu pakeitęs istoriją Osmanų naudai (nors ir ne taip baisiai, kaip teigia filmas), o ir religinė retorika vaidino reikšminga vaidmenį ano meto politikoje, todėl iš pradžių tai atrodo netgi kaip savo vietoje, kol supranti, kad filmo siužetas yra clash of civilizations. Vien jau dėl to, kad kitokiu siužetiniu linijų filme trūksta. Kaip ir veikėjų.
Sobieskis labiausiai šia prasme nuskriaustas. Kadangi pagrindinis personažas yra ne jis (savaime čia nieko blogo), jam natūraliai tenka mažiau vietos ekrane, tačiau čia didžiosios pergalės autorius yra tiesiog antraeilis veikėjas, kuriam skiriama ne daugiau dėmesio nei grafui von Starhembergui ar kunigaikštienei Eleonorai Savojietei.
Leopoldas I, imperatorius akivaizdžiai pavaizduotas nepalankiai. Tai natūralu- visada abejojantis ir neryžtingas valdovas šlovingo atminimo nepaliko. Tačiau filme jis tiesiog idiotas ir bailys.
Pagrindinis veikėjas yra brolis kapucinas Markas d’Avianas. Aplamai tai geras pasirinkimas- stebuklais garsėjęs vienuolis, Šv. Sosto atstovas Habsburgu dvare ir artimas asmeninis Leopoldo I patarėjas, buvo ryžtingas, protingas ir veiklus žmogus. Jis neryžtingo imperatoriaus vardu sulipdė Šventąją sąjungą ir lydėjo jos kariuomenę mūšiuose, kartu niekada neapleistas krikščionišku gailestingumo priesakų. Jo biografija yra puiki medžiaga personažui, tačiau ir jis paverstas karikatūra. Brolis Markas tampa Dievo supermenu: jam sakant pamokslus neregiai pagyja, vos užmetęs akį į kometą jis kiaurai permato didžiojo vizirio planus, kai kunigaikštiene Eleonora pašiepia ji dvare, jau sekančia diena jai į papus įsimeta koks tai puvinys, kuri pamaldusis vienuolis pagydo apžiurėjimu. Galiausiai jis stoja į pirmąsias puolimo linijas ir parodo generalines puolimo kryptys.
Be to jis moka teleportuotis- šauniajam vienuoliui jokiu problemų būti čia ant apsiaustos Vienos sienų, čia karo taryboje Lince, grįžti į Viena susitikimui su Kara Mustafa, o po- į krikščioniu armiją.
Priedo, jis yra keliautojas laiku. Mat lazda, su kuria jis diriguoja lemiamam puolimui yra pasiskolinta iš Jono Pauliaus II (tokiu sugebėjimų turi ir Sobieskis, kuris iš XX a. atsigabeno lenku vėliavą).
Taigi, filmas turi fantastiniu elementu, kuriu ryškiausias yra pavogtas iš Tolkieno. Mat santykis tarp musulmono ir islamo yra toks kaip tarp orkų ir Saurono. Tasai juk buvo dingęs 3000 metu. Bet grižo ir pyst- visas Mordoras nusilenkė jam taip staigiai, kad geriukai ir pastebėt nesuspėjo. O filme turime Abdulą. Jisai musulmonas kuris gyvena Venecijoje, turi krikščione žmoną ir yra brolio Marko draugas. Išeina Abdula viena vakarą laukan, žiu dangun- kometa. Ir sako žmonai: „Varau aš Stambulan, džihado eiti. Neliksiu ir tavęs su savim neimsiu,neprašyk. Čia toks biesurmaniškas reikalas, jus vakariečiai nesuprasit.“

Karas

Ir šiaip kliurkų pilna

Ir šiaip kliurkų pilna

Na, velniai nematė tu personažų. Čia istorinis filmas karine tematika. Maistas akims, kitaip tariant. Bukas siužetas, tačiau masinės scenos, kur keli tūkstančiai sparnuotu husarų pasileidžia nuo kalvos…
Norėtumėt. Bent aš tai tikrai labai norėčiau.
Pirmoji kautynių scena yra Vienos apgultis: osmanų artilerija pliekia Vienos įtvirtinimus, gynėjai kala atgal. Labai mėgėjiškas montažas, kur ant sienos ar tranšėjos kadro buvo „užmestas“ degančios ugnies vaizdas.
Kai daroma be montažo geriau nesigauna. Žinot, kas būna kai akmeninis sviedinys trenkiasi į žemę? Ogi tas pats kaip išpylus benzino ir padegus.
Tiek tos apgultiems ir pamatome: visas veiksmas apsiriboja viename ir tapačiame sienos ruože. Sprendžiant iš filmo, tai Viena gal kiek didesnė už Trakų pilį. Matome kad kažkur mieste, už sienos, kažkas dega ir tiek. Tiesiog nėra atmosferos, kad štai- įnirtingos kautynės dėl didelio miesto.
O didysis lenkus puolimas? Prie jo buvo eita neblogai, Sobieskio judėjimas į pozicijas išties augino įtampą ir… antiklimaksas visiškas.
Vėlgi- nėra stambiu kautynių jausmo. Toks įspūdis, kad pamaldose prieš mūšį dalyvavo bent trigubai daugiau žmonių nei pačiame mūšyje- susidūrimas tarp vokiečių ir puolančiu osmanų yra tiesiog keliasdešimt žmonių besivaikančiu kits kitą tuščiame lauke.
Bet štai karalius Sobieskis veda savo husarus į lemiamą puolimą. Ir nieko: nei didingo šuoliavimo link priešo, nei visą triuškinančio smūgio į osmanų armijos gretas. Totorių atvykimas į Kara Mustafos stovykla ne mažiau įspūdingas.
Gerai tik tai, kad husarai bent su ietimis puolė, o ne iškart su kardais. Čia tokia istoriškai teisinga detalė- husaras puola su ietimi, o jau po to griebiasi nadziako arba kardo.
Bet ir čia neapseita be nesąmonių- priešus husarai be išimčių veria kiaurai- taip kad kotas per sprindį iš nugaros išlenda.

Žodžiu, Europos bataliniam kinui dar yra kur tobulėti.

Tags: , , , ,

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

11 Comments

  • Liutauras

    asmenine nuomone – geriau sukaltas už “Fetih 1453″?

    • Pseudohistorian

      Menkas taip komplimentas, bet sakyčiau taip.
      Iki tokio lygio kaip pergalingas Mehmedo II” įžengimas į išvaduota Konstantinopolį nenusivažiuota, o ir Kara Mustafa nėr taip demonizuotas, kaip 1453-uose kad nutiko Konstantinui IX.

  • Justas B.

    Nebloga apžvalga, o nuorodos į filmą kokiom kalbom?

  • Lokyz

    Tai kad labai jau low budget filma:)
    Imdb reitingas 3.1 iš dešimt tai toks ne itin dažnas reiškinys:)

Leave a Reply