Regėjimas po referendumo
Po referendumo aš prisiminiau Nietsches “Moralės geneologijoje” minimą pomirtinės malonės pajautos meditaciją, aprašytą kažkurio iš patristikos didžiųjų tėvų. Šis rašęs, kad va dabar mes nusižeminę, paprastučiai krikščionys kasdien patiriame tironų panieką ir nesvarbu kas yra soste, Periklis, Aleksandras Makedonietis ar Cezaris, visi jie mus niekina, visi jie skendi neribotoje valdžioje ir didybėje.
“Šituos” – pakilęs nuo pagalvėmis apkaišytų neštuvų atsainiai mosteli koks nors patricijus deimantais padabintais pirštais – “išsiųskit į galeras irkluotuojais iki gyvos galvos…arba ne”, – atsidūsta, atidžiau pažvelgęs į jų nukamuotus kūnus, – “gal geriau, atiduokit juos visus liūtams”. Tokie išminčiai kaip Platonas, Sokratas, Aristotelis nežinojo krikščioniško nusižeminimo. Nors ir neturėjo jie valdžios, bet vaikščiojo savo išmintimi apsisautę, paprastąm mirtingajam neprieinami ir jo vargais nesirūpindami.
Tai vienas iš minėtų tėvų paaiškino, kas bus su anais išsišokėliais po mirties: “Štai jie, tie kurie žemiškojoje karalystėje vienu piršto mostelėjimu pasiųsdavo mirti vargstančiuosius, vienu rankos mostų galėję mesti tūkstančius karių į mūšį, vienu žodžiu galėję pasmerkti pajuokai, vienu sakiniu galėję atimti per visą gyvenimą sukaupta varganą turtelį. Žiūrėkite, dorieji krikščionys – visi jie pragaro liepsnose, jiems į burną, akis, ausis ir išangę raguoti nelabieji pila kaštą aliejų ir išlydytą geležį. O dorosios avelės, skriaustos ir kirptos kūniškame pasaulyje, galės sau romiai mėgautis šių kadaise puikybėje paskendusių moralinių neregių kančiomis, kurios tęsis per amžių amžius, kaip ir per amžių amžius tęsis juos stebinčių romiųjų avelių palaima, kadangi teisibę jos pažino ir jai nusilenkė dar žemiškajame pasaulyje.”
Mieli tautininkai, violetiniai, raudonieji, žalieji ir visi kiti paraščių margieji. Jeigu ir atsitiks taip, kad Putino žalieji žmogeliukai už pinigus nusipirks Maltos pilietybes, po to dešimteriopai supirks žemes aplink Vilnių, užblokuos jį, atjungs vandenį, elektrą, šildymą ir mes visi mirsime, net ir tada jums neteks savo akių palepinti liepsnose kepamų antireferendumininkų kūnais ir neglostys jūsų ausų jų klyksmai, kadangi į pragarą keliausite jūs.
Tame pragare nebus velnių, įkaitintų strypų ir užkaisto katilo. Ten bus E. Jakilaičio studija, jūs ten sėdėsite, kaip ir prieš kelias dienas sėdėjote, ir jūsų reikalą atstovaudamas per amžius kalbės Pranciškus Šliužas ir dar kažkokia visuomeninikė, kaip tai jau kartą buvo. Bet kadangi ten bus pragaras, tai šį kartą visam tam procesui vykstant jūs neišvengiamai suvoksite kokiais iš tikrųjų jūs atrodote.
comments feed
6 Comments
Jeigu, sakykim, jeigu tektų pasvarstyti apie autorių ir aptariamąjį – kuris čia labiau vidinei vadinamajai grupei, o kuris labiau išorinei priklauso? Gal kitaip tada visą vertinimą tektų vertinti.
Autorius čia kažkaip plasnoja kažkur anapus abiejų grupių. Nėbūtinai virš jų, bet kažkur kitur.
Ar ne geriau būtų pakomentuoti Sabatauskio pareiškimą vakar apie dviratininkų liemenes, kai sakė, kad jei bent viena gyvybė bus išgelbėta, tai įstatymas jau pasiteisino, ir kad gyvybė nėra paties žmogaus reikalas, bet mūsų [valdžios] reikalas. Daug aktualiau žmonėms būtų.
Ar dabar visgi populiariau yra internete katinų paveikslėlių ieškot ir juos komentuot.
Nežinau Sabatausko pasisakymo, bet žmogaus gyvybė iš tiesų nėra vien tik jo reikalas ir niekur nuo to nepabėgsi.
Būtų įdomu kalbėti be konteksto, bet čia jau su kontekstu.
O kaip? Jei pagal įstatymą būtina dėvėti liemenę, ir ponas pareiškia, kad žmogaus gyvybė yra valdžios reikalas, ir jei jis dėvėti jos nenorės, bus baudžiamas. Ar galima žmogų bausti, kad nesaugo savo gyvybės?
Sakyčiau pavojingas precedentas, ir kaip čia galima sakyt kad niekur nuo to nepabėgsi? Kad niekur nuo tokios valdžios nepabėgsi, ar kaip?
Nesakau, kad pritariu tam privalomam liemenės dėvėjimui, bet tokių “precedentų” jau yra ir ne vienas pvz. motociklininkų šalmai ar privalomi prisisegti saugos diržai automobiliuose.