Ponai ir chlopai (1)

Oleh: Pseudohistorian
August 12, 2013

 

Poznanės „Lech“ šūkis „Litewski chamie, kleknij przed polskim panem“ yra įžeidus, kvailas ir nevertas dešimtadalio to dėmesio, kuris jam suteiktas. Čia net nėra dėl ko pikti ar įsižeisti- rasizmas, neapykantos kurstymas bei nepadorios replikos futbole yra svarbesnes nei įvarčiai, nuošalės ir kampiniai. Aplamai mes, šiauriečiai, esame pasyvus ir susikauste žmonės, kas labai trukdo pasireikšti tikrajai šio sporto dvasiai, liepsnojančiai pietuose.

 

„Aušvicas jūsų tėvynė, krosnys jūsų namai“- S.S. Lazio fanu pranešimas sergantiems už A.S. Roma

Žiniasklaidos- ir kovos už dorą ir teisingumą entuziastų- dėka, kiek aprimęs šūdų karas tarp kai kuriu lietuvių ir kai kuriu lenkų ko gero atsinaujins su nauja jėga- štai mūsų mielasis Zeppelinus jau įžvelgia lemiamą Lenkijos švietimo sistemos vaidmenį šio plakato atsiradimo procese, tuo tarpu lenkas su kompiuteriu įrodinėja, kad šio plakato ištakos siekia XVIII a.

Šalia to, kad turime dar viena iliustraciją, koks reikšminga ir taikytina yra taisyklė „don’t feed the troll“, galima pasakyti tik tiek- šitie debilai iš „Lech“ kažkiek teisūs. Truputi.

Neseniai rašiau apie kad LDK mums, šiandienos lietuviams, yra gan tolimas dalykas. Mes priklausome moderniai nacijai, susiformavusiai XIX a., kaip, beje, ir lenkai. Tačiau naciju formavimosi procesai yra unikalus. Jeigu kalbame apie lietuvius ir lenkus, tai į vakaru Europą žvalgytis nėra ko- prancūzas visada gyveno prancūzų valdomoje Prancūzijoje ir apmąstyti bei apibrėžti save taip, kaip tai teko daryti mums jam niekada neteko. O rytu Europa XIX sutiko valdoma Habsburgu, Osmanu ir Romanovu. Graikas, čekas ir estas 1800 m. gyveno labai skirtingai buitiškai, bet panašiai politiškai- valdžia buvo jiems svetima tiek kalbiniu, tiek kultūriniu, tiek religiniu požiūriu (čekai ir dar kelios Habsburgu tautos buvo katalikiškos, tačiau konkrečiai Čekijoje net ir po prievartinio išhusitinimo katalikybė išlaikė savita charakterį). Modernusis nacionalizmas būtent todėl ir gimė, kad pramokę skaityti valstiečiai surado poreikį apsibrėžti savo tapatybę. Tai nereiškia, kad buvo vien valstietiškas judėjimas- kroatu tautinio atgimimo tėvas Janko Draškovičius buvo grafas iš vienos seniausiu ir kilmingiausiu šeimų. Bukarešto Frăţia, vadovavusi Valakijos sukilimui 1848 m. buvo sudaryta kone iš vienu bajorų. Tačiau kiekviena judėjime kilmingųjų dalyvavimas buvo savitas ir skirtingo svorio, priklausomai nuo vietinių sąlygų- Kroatijoje iki XIX a. pabaigos judėjimui vadovavo smulkioji bajorija, kurios pagrindą sudarė atsargos karininkai, Čekijoje vadžias į savo rankas pagriebė liberaliųjų pažiūrų buržuazija, Vengrijoje paradui vadovavo didikų ir šlėktų sąjunga, o Lietuvoje V. Kudirkai teko ginti Landsbergiu teise būti lietuviais nuo kai kuriu per daug puristiškai nusistačiusiu bendražygiu.
Gal ir įžeidžiai skamba „lietuvis chamas“, tačiau ar mūsų mentalitete ir istorinėje atmintyje nėra vietos dvigalei, žirgeliais puoštai, sodybai su pinta tvora ir ant jos džiūstančiais moliniais ąsočiais bei geltonkase mergele, ravinčia rūtas pakolei iš lankos pareis bernelis ant peties užsimetęs dalgį. Vakarop jie slapčia eis į beržynėlį, ten už avilių. Kontrabandinės „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ skaityti.
Nors galu gale ne mano reikalas ką jie ten darys- užtenka to, kad vieta tokiam vaizdiniui lietuviškame mentalitete yra ir ne pati menkiausia. Maždaug tokia, kokia lenku mentalitete tenka sparnuotiesiems husarams arba Somosieros perėjai.
Lietuviu tautinė atmintis formavosi ne tik kad remdamasi ikiunijinės Lietuvos įvaizdžiu, bet tiesiog išspjaudamas viska kas lenkiška. Vytautas Didysis Lenkijoje kone 20 metu buvo pirmas po karaliaus Lenkijoje. Tačiau, kadangi jis buvo centrinė naujojo naratyvo figūra, jo įvaizdis buvo čystai išvalytas nuo lenkiškųjų elementu. XVIII a. nuo lenkiškumo neapvalysi, todėl jis buvo atiduotas lenkams „su kauleliais“- kadangi mitas nelinkęs leistis į pustonius ir niuancus jame viskas arba-arba: lietuviškas arba lenkiškas.
O lenkai XVIII a. priėmė labai mielai- jų istorinės savimonės centre ir yra ATR, o ne Mieško. Taip nutiko dėl to, kad bajorija lenkų nacionaliniame judėjime (ir jo įvaizdžių formavime) dalyvavo daug aktyviau ir sėkmingiau.
Lietuvoje, visu pirma, tautiniame judėjime bajorija sudarė mažumą- 1917 m. seime jų buvo 20%. Be to, kelis kartus sumušti Rusijos ir laikydami Lietuvą Lenkijos provincija, jie pasitraukė į rezignaciją, todėl nesiėmė vadovaujančio vaidmens išnaudodami socialinį ir ekonominį statusą- Čekijoje didikai (svetimkalbiai ir svetimtaučiai), kuri laiką pretendavo vadovauti čekų nacionaliniam judėjimui, tegu ir taktiniais sumetimais.
Lenkija gi į XIX a. įžengė jau turėdama gan išvystyta literatūrą ir iki 1832 m. turėjo valstybę, kurioje galėjo bemaž netrukdomi puoselėti savo kultūrą. Austrijos Galicijoje lenkai taip pat gyveno gan laisvai. Į ši lenkiškos bajorijos valdomą kraštą dažniausiai bėgdavo tie kuriems pasidarydavo karšta „Kongresuvkoje“. Kadangi smulkieji šlėktų dvareliai darėsi vis labiau neefektyvus, jie ėmė rūpintis suteikti savo vaikams išsilavinimą, kuris juos išmaitintu. Taip smulkieji šlėktos tapo advokatais, gydytojais, žurnalistais, inžinieriais ir architektais- kitaip tariant inteligentija ir laisvųjų profesijų atstovais. O būtent šios profesijos dažniausiai ir yra tautinio judėjimo vedliai ir darbiniai arkliai. Lietuviu judėjimui vadovavo valstietiškos kilmės inteligentai, kadangi bajoriškos kilmės inteligentiją dar studijų metais „susiurbdavo“ lenkų tautinis judėjimas. O lenku tautiniame judėjime nuo pat pradžios buvo gausu bajoriškosios inteligentijos.
Tai ir lemia esminį skirtumą tarp lietuvių ir lenkų- lietuviu nacija susiformavo kone išimtinai valstietišku pagrindu, tuo tarpu lenku nacija labai sėkmingai inkorporavo bajoriją ir tas paliko stipru ženklą jų mentalitete ir savimonėje.
Taigi, kad ir labiai grubiai tas pasakyta, tam tikros tiesos tame plakate yra.
Tačiau šios chamiškos ištakos yra didi Lietuvos laimė, o poniškosios- Lenkijos nelaimė.

Tags: , ,

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

3 Comments

  • Albertas

    Perskaičiau trečdalį, toliau neįveikiau, nes skauda trūkstamos nosinės.

  • Remigijus

    Įdomus istorinis ekskursas vertinant šiuolaikinius reiškinius. Svarbu aiškiai sudėliota interpretacija. Vis dėlto galima rasti tam tikro nenuoseklumo argumentavime. Pirma, pernelyg sureikšmintas elitų (šiuo atveju bajoriškųjų, neturinčių politinių ir ribotas socialines-ekonomines galias vaidmuo). Man atrodo, kad reiktų kiek atitolti svarstymuose nuo marksistinės V. Hrocho koncepcijos ir prisiminti, kad Rytų ir Vidurio Europos judėjimui (iš esmės vadinamai inteligentijai) ne tik kilmė buvo svarbi. Taigi šio reiškinio pervertinti nereiktų. Antra, yra kiek netikslumų aiškinime, kad bajoriškosios kultūros poveikių lietuviškam nacionalizmui nėra. Istoriografijoje pakankamai nuodugniai atskleista pusbajorių reiškinys (arba kultūrinės “mėlyno” kraujo asmenų kultūros) poveikiai inteligentinai per lietuvišką romantizmą, žemaičių pusbajorius, bajoraites žmonas ir t.t. ir pan.
    Taigi, negalima nuvertinti bajorijos vaidmens lietuvių nacionalizmui. Kita vertus, nepervertinčiau luominių elitų ir jų svarbos nacionalizmams. Apibendrinant,publicistinis palyginimas vykęs ir veiksmingas jeigu ne minėtos detalės ir nevykęs epilogas (du paskutinieji sakiniai).

  • Niokis

    Nagi įdomu skaityt, o galit daugiau apie husarus parašyt.

Leave a Reply to Niokis