Patarimai pradedančiajam komunistui. Lenino skaitymo ypatumai

Oleh: Pseudohistorian
February 1, 2014

Kiekvienam, stojančiam kovos su imperializmu ir kapitalo vergija priešakyn, reikia susipažinti su didžiojo vado ir mokytojo Lenino raštais, bet jau pačiais pagrindiniais. Čia pravers žinoti kelis dalykus apie šiuos nemirtingus tekstus.

Bet visu pirma…

Nikolajus Leninas, o ne Vladimiras. NI-KO-LA-JUS. Vladimiras jis Uljanovas Iljičius, o Leninas- Nikolajus.
Iljos Uljanovo sūnus buvo pakrikštytas Vladimiru, taip visuose dokumentuose ir buvo rašoma: Uljanovas, Vladimiras Iljičius (Ульянов, Владимир Ильич), o jo partinis slapyvardis buvo Nikolajus Leninas (Никола́й Ленин). Kartais korespondenciją pasirašydavo tiesiog N.L., kartais- N., kartais U., Po revoliucijos jo veikalai kartais buvo leidžiami su abiem vardais, pvz. N. Leninas (V.I. Uljanovas), bet niekada nemaišant.

N. Lenin2

Lenino darbų originalus leidimai

Tik po jo mirties sovietiniai hagiografai nusprendė nesunkinti sau gyvenimo visokiomis painybėmis.

Apie ką jis rašė

Vienas dalykas, kuri reikia žinoti apie Leniną- po jo vardo- yra tai, kad kovai su kapitalizmu ir buržuazija jis turėjo mažai laiko ir energijos, mat viską surydavo kova partijos viduje.
1893 m. įkurta Rusijos socialdemokratu darbininkų partija (Росси́йская социа́л-демократи́ческая рабо́чая па́ртия, РСДРП), buvo partija pačia liberaliausia šio žodžio prasme- daugmaž tas pats, kas sovietine prokuratūrą vadinti teisėsauga. RSDDP iš pradžių buvo konfederacinė organizacija, į kuria susibūrė įvairios save marksistinėmis laikančios Rusijos imperijos organizacijos ir grupuotės.
Todėl pirmieji didieji partiniai klausimai buvo patys esmingiausi- kokia ta partija turėtu būti, ką ir kaip veikti ir aplamai, kas tas marksizmas ir su kuo jis valgomas- mat praėjus vos dešimtmečiui po K. Markso mirties net ir tokiame proletarinės kovos užkampyje kaip Rusija, socializmo jau buvo visu rūšių ir visiems skoniams. Visos šios grupės nuolat pjovėsi tarpusavyje. Dėl visko- kas yra klasiškai susipratusios visuomenės svarbiausi uždaviniai tiek šiam momentui, tiek aplamai; kiek reikšmingas yra „tautinis klausimas“; ar narodnikų judėjimas buvo visiškas klystkelis, ar tik iš dalies etc.
Jungtinės organizacijos įkūrimas tik pablogino situaciją, nes šalia įprastų rietynių, atsirado naujų priežasčių ginčams (svarbiausias klausimas tuomet buvo kokį vaidmenį partijoje turi vaidinti inteligentija ir kokį- proletarai), taigi prasidėjo grupavimasis, persigrupavimas ir apsispjaudymai dar ir „visasąjunginiais“ klausimais.
O kadangi dauguma šiu grupių telkėsi po trumpalaikių ir nereguliarių laikraštėlių vėliavomis ir atskiri veikėjai nuolatos šokinėjo iš vienos grupės į kitą, žiūrint iš šalies marksistinis judėjimas atrodė kaip girtu turgaus bobų peštynės. Tik keiksmai įmantresni.
Esminiu klausimu Leninas nuo pat pradžių užėmė elitaristine poziciją, kuria suformulavo garsiajame veikale „Ką daryti?“ (1902 m., pirminis variantas vadinosi „Pasikalbėjimas su ekonomizmo gynėjais“).
Ekonomistais Leninas išvadina tuos bendrapartiečius, kurie- anot jo- per siaurai supranta marksizmą ir socialdemokratijos uždavinius, nusmukdami iki tedjunionizmo ir užsiimdami organizaciniu amatininkiškumu.
Ką reiškia šie užkeikimai?

Kaip jis rašė

Pirmiausia tai- elementari „razborkė“ Tarp Lenino-Plechanovo „Iskros“ ir Martynovo „Darbininkų reikalo“ (Рабочее дело). Antra, tai visgi principinis ginčas, tegu ir tarp iki juokingumo fariziejišku marginalų, tiesiog jo esme- ir Lenino poziciją- reikia iškapstyti iš po gausiu anti-ekonomistiniu tiradų.
Tai ir yra Leninas в натуре: apžvalgininkas-isterikas. Jo kūrybinis palikimas- tonos straipsnių ir pamfletų, skirtu daugiausia einamosioms partijos rietenoms ir atgrasančiai nuobodžiai bei netalentingai parašyti.
Leninas buvo talentingas, supraskit mane teisingai- talentingas organizatorius, puikus politinis taktikas ir gal net strategas (nors plačius horizontus jam dažnai užtemdydavo vis tos pačios smulkios peštynės su kolegomis). Taipogi geras oratorius ir išties genialus- to nepaneigsi- scholastikas, kurio pasiekimai žongliruojant garbinamu šventraščių citatomis nusipelno atskiro aptarimo.
Tas jį ir padaro prastu rašytoju- jis nediskutuoja ir nekalba. Jis sako pamokslus ir gina šventąsias tikrojo tikėjimo dogmas nuo eretikų.
Atsiliepia tai ir tonui ir stiliui, mat dažniausiai (iš esmės- visada) tai Leninas rašė ne revoliucingoms masėms, o sau lygiems- kitiems scholastams ir aukštajai dvasininkijai. Todėl ir jausmas dažnai toks lyg klausytumeis teologų ginčo apie neoplatonizmo įtaką ankstyvosioms erezijoms- jeigu nesupranti kaip iš Logoso atsiradusi panspermija pagimdė Sofiją ir kaip tai susiję su Kristumi, tai čia tavo problema.
Stiliaus barokiškumas skaitymo taipogi nelengvina: būdvardiniu sinonimu triada (pvz. „o bolševikai, visuomet laikydamiesi šios tradicijos, 1913 m. demaskavo visą Legino žemumą, niekšiškumą ir išdavikiškumą“) yra tarsi Lenino prekės ženklas, kuris bent kada gali būti pakylėtas į aukštesni lygmenį- sinoniminiu šalutiniu sakinių pliūpsnį:

Iš visų sumuštų opozicinių ir revoliucinių partijų bolševikai atsitraukė tvarkingiausiai, su mažiausiais nuostoliais savo „armijai“,, labiausiai išlaikydami jos branduolį, su mažiausiais (gilumo ir nepagydomumo atžvilgiu) skilimais, mažiausiai demoralizuoti, labiausiai sugebėdami naujai pradėti darbą plačiausiai, teisingiausiai ir energingiausiai. Ir tai pasiekė bolševikai tik dėl to, kad negailestingai demaskavo ir išvijo lauk frazės revoliucionierius, kurie nenorėjo suprasti, kad reikia atsitraukti, kad reikia mokėti atsitraukti, kad būtinai reikia išmokti legaliai dirbti reakcingiausiuose parlamentuose, reakcingiausiose profsąjunginėse, koperatinėse, draudimo ir panašiose organizacijose.

Tiesa, dauguma Lenino darbų tokio maniakinio verbalizmo išvengė, kadangi dažniausiai jis rašė „karštai- puldamas, kritikuodamas, atsakydamas1 į išpuolius arba tiesiog kurpdamas pastraipos-dviejų korespondencijas savo laikraščiams. Tačiau ilgiau brandinti veikalai neišvengiamai krypsta į tai ir ilgi metai dirbant redaktoriumi nepadėjo, greičiau jau atvirkščiai- čia cituota „Vaikiška „kairumo“ liga komunizme“ yra vienas paskutiniu stambiu Lenino darbų. Brandusis leninizmas.

Ką jis dažniausiai parašydavo

Tačiau labiau už viską pasaulyje- na gal išskyrus Krupskajos uogienę- Leninas mėgo nustatinėti politines diagnozes. Klasiniams priešams, beje, ne ypač- su jais ir taip viskas aišku: tas- juodašimtis, anas- kadetas. Kartais pažaisdavo laipsniavimais, tačiau be didelio entuziazmo. Tačiau štai kairiuosius Leninas stebėjo iš arti ir visais rakursais. Kiekvieno publicistikoje jis vis skelbdavo kam nors diagnozę, tiksliai nusakydamas, kas kiek ir kokiu būdu yra iškrypęs iš tikrojo marksizmo.

logosfer_fotosalon_lenin-Bogdanov

Leninas lošia šachmatais su otzovizmo lyderiu Bogdanovu

O tasai tikrasis marksizmas, Lenino supratimu- kaip dieviškasis apsireiškimas: pilnai patirtas ir suprantamas tik pačiam pranašui, todėl visi kiti jo interpretatoriai neišvengiamai privelia klaidų. Todėl ir diagnozių niekada netrūko.
Čia susiliedavo Lenino meilė scholastiniam žongliravimui žodžiais ir fetišistinis potraukis sinonimams iš ko gimdavo išties lenininės frazės:

Emigrantinėje spaudoje pas mus pilnutinai pasireiškia visi socialimperalizmo, socialšovinizmo, socialpatriotizmo, nenuoseklaus ir nuoseklaus internacionalizmo, pacifizmo ir revoliucinio pacifistinių iliuzijų neigimo požiūrių atspalviai.

Čia, taip sakant, vienam kartui. O juk teko dar Leninui kovoti ir su otzovistais, ultimatistais, decistais, mežrajonsais, cimervaldininkais, ministerializmo šalininkais, langalistais, kautskistais, specifikais, Bundu, legalistais… Čia jau nekalbant apie gerai visiems žinomus menševikus, eserus ir pan.
Beje, kone visi šie terminai yra išrasti paties Lenino (ar jo draugu) kaip etiketės oponentams ir tik po revoliucijos buvo kanonizuoti, kaip oficialus įvairiu marksizmo sroviu pavadinimai.

Nepaisant viso keiksmu įmantrumo, Leniną skaityti nėra nei įdomu, nei lengva. Tai kaltinamąjį aktą skaitančio inkvizitoriaus tonu parašytas žargonizmų vorantinklis, kuriame labai lengva paskęsti.
Kartais atrodo, kad Leninas laikėsi nuomonės, jog lengvai perskaitomo ir suprantamo teksto rašymas yra socialšovinizmas. Su smulkiaburžuazinio legalizmo atspalviu.

1 Šis tekstas galimai yra parašytas pavartojus Leniną didelėmis dozėmis.

Tags:

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

5 Comments

Leave a Reply