Jurodivai.lt

Lietuvių liaudies pasaka

---

APĖ BAJORO DUKTERĮ, KATRA Į VAISKĄ IŠĖJO

Pastaba: tekstas čia originalus, be jokių iškarpymų, toks kokį pateikė J. Basanavičius, apart šalutinės siužeto linijos, kurios čia nededu nes
a) tai yra šalutinis siužetas;
b) tekstą rinkti irgi darbas.

Vieną rozą bajoras verkia vaikščiodamas ir dūsauja, nes neturi sūnų, o dukterų turi devynias. Reikia jam leisti į vaiską žalnierių, o neturi. O kad neleis, bus bėdoj. O duktė klauso, ko tėvas dūsauja, klausia:
- Tėveli, ko tu tep smūtnas? Vaikščioji po dvarą ir dūsauji.
Atsakė tėvas:
- Ką aš nedūsausiu! Vot reikia duot žalnėrių, o neturiu.
Atsakė duktė:
- Leisk mane į vaiską.
Tėvas pradėjo juoktis, sako:
- Mergų nepriima į vaiską.

Bet ji išsiprašė. Aprėdė tėvas dukterį vyriškai, nukirpo plaukus ir išleido.
Išėjus duktė į vaiską gana smagi buvo, učeniją išmoko greit ir buvo gražus pažiūrėt vyras. Pastojo prie paties cėsoriaus tam pulke. Gerai varydamas slūžbą, gavo vyriausybę, toliau didesnę, toliau dą didesnę ir pastojo jenarolu. O karaliaus duktė pamačius labai tą jenarolą pasidabojo. Klausia tėvo, ar jai pavelys už to jenarolo tekėt. Teip pavelyjo tekėt, apsiženyjo. Sugulė pirmą naktį in lovą. Karaliaus duktė cėkava buvo apžiūrėt vyrą savo, o jis dabojosi, bet ji apžiūrėjo, kad jos vyras merga buvo. Potam pradėjo nekęst, skundėsi tėvui, kad
- Su tuo vyru negyvensiu.

O karalius turėjo pažintį su kitu karalium: katras pas jį iš jo žmonių prasikalsdavo, tai jis siųsdavo su kokia gromata pas tą karalių, o tas smertį padarydavo.

Toliau pasakojama, kad jenarolas (-ė) keliavo pas antrąji karalių, pakeliui sutiko magiškų pagalbininkų ir nugalėjęs spendžiamas pinkles, su naujausiais draugais patraukė namo.

      Tada grįžo atgal. Aidami atgal užėjo in vieną grinčiukę. Ten rado visko ant stalo valgyt ir gert. Pavalgę nežino ką daryt. Kad nieko tuose namuose nebuvo, karaliaus žentas užsilipęs prišiko ant stalo. Parėkus ragana niekaip daugiau nekeikė, tik sakė:
- Jeigu vyras – kad gautų mergiškus pautus, o jeigu merga – kad gautu vyriškus!

O beidams karaliaus žentas pajuto, kad jam išdygo pautai. Prasidžiugęs ėjo namo. Parėjęs vėl gyveno su savo pačia. Tada pasigyrė jog geras vyras, ne toks kaip pirma. Dabar mylisi ir gyvena po šiai dienai, jeigu nenumirė.

–

Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka/ Surinko J. Basanavičius; Parengė K. Aleksynas; Pratarmę, [t. 1, p. 5-7], parašė L. Sauka, K. Aleksynas.
       T. 1: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 1/ Įvadą, [p. 8-20], parašė L. Sauka. Vilnius, Vaga, 1993. P. 308-310

Tags: skaitymai