Le royaume est mort, vive la république!

Oleh: Pseudohistorian
July 7, 2013

Visi didieji kunigaiksčiai neverti vieno 1918-1919 m. savanorio.

Edvardas Gudavičius

Gyveno kartą žurnalistas, politikos apžvalgininkas, politologas ir šiaip regis nekvailas, netgi išrodantis inteligentiškai. Studijas jis baigė dar tais laikais, kai žurnalistika buvo dėstoma istorijos fakultete*. Ir štai sėdo jis rašyti proginio straipsnio liepos 6- ai. Bet žurnalistinė patirtis jam gi kužda- paimti ir parašyti, kad buvo toks Mindaugas ir dėl to mes šiandien švenčiam tai bet kas gali. Reikia rašant kaip tai užsukti, kad kokia tai aktualija būtų.

Mindaugo epocha

Straipsnis kažkiek chaotiškas, pirmiausia dėl to, kad „aktualus pamąstymas“ persimaišęs su, taip pavadinkim, istoriniu tekstu. Pastarojo irgi yra kaip ir dvi dalys: pirmoji- tai padejavimas kaip gi Mindaugo epocha yra miglota ir mažai apie žinoma (šitai galima laisvai taikyti kalbant apie bent ką, susijusi su viduramžiais). O antroji yra lyg ir bandymas apžvelgti Mindaugo istoriografijos ištakas ir pačios šventės genezę. Čia akcentas yra „tendencija vėlinti Lietuvos valstybės ištakas “, tačiau- ar dėl to, kad tokia aktualija yra pusantro dešimtmečio šviežumo, ar dėl to, kad kažkaip netinka liepos 6 d., ar gal dar dėl kažko- čia pat suka ienas į kita pusę- „kaip ten bebūtų, nelaikyti Mindaugo pirmuoju Lietuvos karaliumi ir valstybės įkūrėju nėra pagrindo“. Tai taip ir lieka neaišku, kas čia tuo D. Ilovaiskio ir V. Antonovičiaus paminėjimu norėta pasakyti. Greičiausiai- tiesiog pasigirti:

Ant mano darbo stalo – trys didžiuliai veikalai apie Lietuvos istoriją, parengti Adolfo Šapokos (1936 m. buvo išleista didžiausiu iki tol 17 500 egz. knygos tiražu), 1999 m. prof. Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tomas (taip pat 1998 m. išleista atskira jo studija „Mindaugas“) ir prof. Adolfo Bumblausko gausiai iliustruota pažintinė „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“, išleista 2005 m.

Štai kiek skaito. Tačiau tarp V. Antonovičiaus ir E. Gudavičiaus įsiterpia dar du autoriai: B. Jankauskas ir Ch. L. T. Pichel. Vienas yra agrochemijos daktaras, suradęs „1000 metų ir dar ankstesnių laikų lenkų ir vokiečių skelbtus žemėlapius“, vaizduojančius Lietuvos valstybę, antrasis yra apsišaukėlis tamplierių magistras su nežabotais fantazijos resursais, Č. Iškauskui virtęs „prancūzų istoriku“.

B. Jankausko atradimas

Pasakytina paprastai: ant stalo gali gulėti arba šitie du, arba E. Gudavičius. No middle ground. Dar daugiau- skaitai arba viena arba kita. Jeigu skaitai E. Gudavičių ir supranti, ką jis rašo, negali anu dviejų laikyti citavimo vertais. O jeigu cituoji B. Jankauską, tai E. Gudavičius išties tik kad guli ant stalo. No middle ground. Negalima vienu metu pripažinti evoliucijos ir kreacionizmo.
Galiausiai, štai sakinys, kuris nereikalauja jokio papildomo komentaro:

kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė.

Aktualusis monarchizmas

Tačiau štai šio straipsnio vinis:

…kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė.
Po to ne kartą ji buvo gaivinama, buvo apsireiškę netikri karaliai ir monarchai, kažkokie Mindaugas II, paskui gediminaičių palikuonis Sanguška, dabar Vilniaus senamiesty girdisi tariamų karalių neblaivių balsų, kažkodėl traukiančių nepatriotišką „Amerika, Amerika…“
Diskutuoti apie monarchijos atgaivinimą (apie tai mes rašėme), lyginti to meto ir šiuolaikinius valdymo tipus reikia ir sveika – tautai ir valdžiai. Kaip teigė E.Gudavičius, tai padės siekti išlaikyti valstybingumą, atsilaikyti prieš grėsmes, puoselėti respublikos tradicijas ir, kas svarbiausia – diegti pasididžiavimą savo valstybe, savo Tėvyne, stiprinti istorinę atmintį.
Perdaug būtų paprasta, neturint pakankamai žinių, vengti klausimo, kas geriau – 1918-ųjų Respublika ar 1253-ųjų Monarchija.

Pirma. „USA, USA…“, o ne „Amerika, Amerika…“, nors tai, aišku, smulkmena, tačiau čia mėgsta slėptis Šėtonas.
Antra. Lietuvos valstybė ≠ Lietuvos karalystė, politologas turėtu tai žinoti.
Trečia. 1918-ųjų Respublika ≫ 1253-ųjų Monarchija. Klausimo niekas nevengia, nes jo net nėra.
Beje, iš teksto taip gaunasi kad Č. Iškauskas išties siūlo lyginti 1253-uosius ir 1918-uosius. Too easy. Geriau pakalbam apie tai, kodėl monarchija būtų mūsų, kaip tautos ir kaip valstybės degradacija.
Pradžiai sutarkim dėl vieno dalyko: Lietuvos didžioji kunigaikštystė yra valstybė kurioje gyveno (daugumos) mūsų protėviai. Lietuvos Respublikos santykis su Lietuvos didžiąja kunigaikštyste yra toks pats kaip ir su Bucharos emiratu.
Taip yra todėl, kad XIX a. daugumas minėtųjų protėvių pramoko rašyti ir skaityti. Nacionalizmas yra intelektualinė idėja. Kitaip tariant- ekskliuzyvinis raštingų žmonių klubas, o neraštingi žmonės yra liaudis. Jie moka mokesčius, atlieka prievoles ir „karalius yra Dievas Žemėje, o ponas- karalius savo valdose“. Ten kur gyveno kelių tautybių žmonės egzistavo kažkiek buitinio antagonizmo, bet tik tiek.
Be abejo, raštingu žmonių visada buvo ir jie suvokė, kaip šiandien sakytume, tautini klausimą, tačiau tegu M. Daukšos kalbos modernumas jūsų neapgauna- tokiu kaip jis buvo vos keli. Aplamai raštingu žmonių buvo tiesiog nepakankamai ir visi priklausė gan siauram socialiniam ratui, ergo ir pati pati sąvoka tauta buvo pirmojo luomo sinonimas.
XIX a. nutiko toks dalykas kaip baudžiavos panaikinimas. Beje, ne tik Rusijos imperijoje. Prūsijoje tai nutiko 1823 m., Austrijos imperijoje 1848 m., Bulgarijoje 1858 m., Rumunijoje 1864 m. Pats pirmasis ir labiausiai pastebimas to padarinys buvo valstiečių mobilumas. Kitaip tariant jie ėmė ieškoti geresnio gyvenimo ir dažnai gan toli- valstietiškais mastais atstumas tarp Šešuolėlių ir Kauno šimtus kartu didesnis negu tarp Kauno ir Čikagos. Taigi, keliasdešimt metų po valstiečių išlaisvinimo kiekvienoje parapijoje yra žmonių, kurie turi giminaičių gyvenančiu gubernijos centre, išvykusius uždarbiauti į Suomiją ar kasančių anglį Škotijoje ir senasis pasaulėvaizdis yra sugriautas išsiplėtusiu horizontu. Lygiagrečiai kyla raštingumas ir išsilavinimas, taigi valstiečiui jau nebeužtenkama būti „vietiniu“, „kataliku“ ar tiesiog būti, nelaužant sau galvos dėl tokiu keistu abstrakcijų kaip tapatybė.
Tautinio judėjimo brendimas geriausiai matomas per jo santykį su istorija. Pradžioje istorija yra, regis, vienintelis svarbus dalykas. 1848 m. čekai įnirtingai reikalavo atkurti Bohemijos karalystę (tuo pat metu vienas jų lyderių pareiškė savo draugams „jeigu dabar įlūžtu lubos, tai būtų tautinio judėjimo pabaiga“), tuo pat metu S. Daukantas rašė savo knygas, o po keliasdešimt metų J. Basanavičius laikraštį, kuris turėjo gal 300 skaitytojų, pradėjo cituodamas Ciceroną. Kiekvienas tautinis judėjimas pirmuosius dešimtmečius praleisdavo rausdamasis praeityje ir ieškodamas kuri iš surūdijusiu karūnų jam geriausiai tiktu. Tačiau kai sąjūdis tampa masiniu judėjimu, istorija pasitraukia į antrą planą: XX a. pr. rūpinosi ne tiek istorinės Bohemijos klausimais, kiek čekų kalbos vartojimu administracijoje. Lietuviai Vilniaus seime taipogi reikalavo ne LDK, o demokratijos ir autonomijos etninėse žemėse. Reikalas čia tas, kad tautinis judėjimas nustojo būti saujelę poetų ir istorijos mėgėjų ir tapo „gyvuoju reikalu“ masėms.
Čia ko gero tiktu Kreivarankio mėgstamas pavyzdys apie Čingischaną (kiek laiko jis praleido mąstydamas apie didingą totorių praeitį). Vytauto ir Kęstučio Lietuva yra mūsų Börte Chino- Pilkasis Vilkas, visų totorių protėvis.
Kaip minėjau, tautinė savimonė yra intelektualinė idėja. Socialinis konstruktas naudojant šiandienį žodyną. Moderni tauta yra bendruomenė, suvienyta tautiškumo idėjos. Kalba, folkloras ir visa kita egzistavo ir prieš XIX a., tačiau tautos nebuvo. Tik liaudis. Tik XIX a. visi šie dalykai ėmė apibrėžti sąmoningą bendruomenę ir tuo pačiu tapo būdų išreikšti savo priklausymą bendruomenei.
O istorinė atmintis liko tik pirmuoju. Totoriai susitarė, kad jie visi yra Pilkojo Vilko ainiai ir, nebesukdami sau galvos dėl tapatybės, ėjo užkariauti Kinijos. Lietuviai irgi susitarė, kad jie yra Vytauto karžygių ainiai ir ėmė reikalauti lietuviškų mokyklų.
Ir nors, skirtingai nuo Vilko, Vytautas realus asmuo, jo funkcija yra tokia pati- tai mitas, palaikantys bendruomenę.
Štai nesenas A. Jokubaičio straipsnis sukėlė pasipiktinimo audrą. Išties, nieko gero nei apie straipsnį, nei apie pati A. Jokubaitį** pasakyti negaliu. Išskyrus tai, kad jis iš esmės teisus. M. Valančiaus steigė mokyklas ir organizavo knygnešius, taip aprūpindamas Auszrą skaitytojais. Be vyskupo šis leidinys būtų likęs keistuolio daktaro, pagonio garibaldinko ir čigonu folklorą mėgstančio žandaro viešu susirašinėjimu.
O LDK atsidūrė muziejuje. Tai praeitis, mūsų protėviai, tačiau mes šiandien esame visai kiti ir kitokie žmonės. Valstybės tradicija buvo panaudota legitimizuoti Lietuvos Respubliką, tačiau tik tiek. O butu buvę dar geriau, jei ir to nebūtu darę. Štai kad ir svarbiausias Lietuvos istorijos tekstas:

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima graičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Papasakokit man detaliau apie tą nepriklausomą demokratinę valstybę. Kur ir kada- prieš 1918 m.- tokia Lietuva buvo?
Tai yra prieštaravimas, kurio pilnutinai neišsprendė ne vienas nacionalinis sąjūdis- pats judėjimas buvo kokybiškai naujas dalykas. Jis rėmėsi tautų apsisprendimo teise ir tautinės valstybės bei egalitarinės demokratijos idėjomis. Tačiau čia pat skelbėsi esantys įpėdiniai luominės monarchijos, kuria formavo incestinės santuokos ir ius debellatio.
Lietuviai gali didžiuotis, kad mūsų tautinis sąjūdis buvo ko gero mažiausiai susijęs su istorija ir LDK niekada nebuvo kažkas daugiau nei sakinys konstitucijos preambulėje.
Taip, didžiuotis. Visa šlovinga praeitis tapo artefaktu į kuri malonu pažiūrėti ir tiek ir tai pagrindas riesti nosį prieš lenkus, vengrus ir čekus.
Pažiurėkim į tautas, kurios savo metamorfozėje į modernias nacijas neatliko šio bambagyslės nukirpimo. Tarkim lenkai. Nei R. Dmowski’o, nei J. Piłsudski’o šalininkai taip ir neišmoko žiūrėti į lietuvius ir ukrainiečius kaip į kažką daugiau nei valdinius. Vengrija, kuri iš luominės monarchijos į modernia valstybę persitvarkė 1848 m., tapo pirmąją valstybę užsiėmusia etniniais valymais ir sisteminga etnine asimiliacija.
Lietuviai tuo tarpu negalvojo apie etnine Lietuvą nei 1430 m., nei 1569 m., nei 1772 m. sienomis.
Tačiau grįžkim prie Č. Iškausko.
1918 m. vasarą buvo toks įvykis (pasakoju iš atminties). Po karaliaus rinkimų, Valstybės Tarybos nariai važinėjo po Lietuvą. Susitikinėjo su visuomene. Ir visur jiems dėl to buvo priekaištaujama. Visur. Berods Šiauliuose S. Banaičiui buvo pareikšta- mes nepatenkinti, nes tai prieštarauja Didžiojo Vilniaus Seimo programai. Tada juk buvo nuspręsta, kokia turi būti Lietuva.
Kiekvienas sapaliotojas apie monarchijos privalumus, būtinai bandys kalbėti apie tradiciją.
Štai jums paprastas faktas- Lietuvos tradicija yra respublikoniška. Mūsų Lietuvos, tos kuri gimė XIX a. sunkiausiomis įmanomomis sąlygomis ir kuri išgyveno viską ką į ją sviedė XX a.
Teigti, kad šimtmečius atliepianti monarchija yra kažkaip kilniau už 100 m. demokratiją yra toteminis mąstymas. Fetišizmas- tas kuris gali išskaičiuoti visas dvidešimt kartų tarp savęs ir Pilkojo Vilko yra geresnis už tą, kuris negali.
Fuck that. Senosios Lietuvos karžygiai kovėsi, kad Perejeslavlio valstiečiai eitu lažą jų, o ne kieno kito dvare. Naujoji Lietuva savo priešu laiko kiekvieną, kuris nori ukrainiečius priversti- ir nesvarbu konkrečiai ką.Senoji Lietuva gimė, kai vienas feodalas išpjovė savo giminaičius. 1919 m. kariuomenė puse metų negavo jokio finansavimo. Ir neišsibėgiojo.
Monarchijos idėja yra spjūvis jiems į veidą.
Kalbam apie tradicijas, tačiau lietuviškoje tradicijoje respublikos ir monarchijos distinkcija yra distinkcija tarp laisvės ir tironijos.
Šiaulenska chebra 1918 m. šiuo klausimu buvo labiau subrendusi nei Č. Iškauskas šiandien.

Beje, kalbant apie simbolius…

Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus, pagal kuriuos Valstybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų. Gi vienas iš ryškiausių valstybingumo simbolių – šiomis dienomis atidaromi LDK Valdovų rūmai – tik penktoje vietoje pagal Lietuvos reprezentavimo pasaulyje svarbą. Svarbiausiu jį išskyrė vos 1,6 proc. apklaustų gyventojų, kai šiaip jau antraeilės, bet gražiomis pasakomis apipintos Gedimino pilies simbolį pabrėžė daugiau kaip 45 proc., o Trakų pilies – apie 40 proc.

Vienas ryškiausių simbolių, my ass.
Ryškiausias valstybingumo simbolis yra Arkikatedra Bazilika ir už stūksantis nedidelis raudonas bokštelis.
Čia yra sukristalizuota tai ką kalbėjau apie LDK vaidmenį mūsų savimonėje- tai yra bendruomenę vienijantis simbolis. Ir visai nesvarbu, kad kad čia anksčiau stovėjo kažkas kitas- simbolio esmė ne tai, kada jis atsirado toks, koks yra šiandien, ar kiek jis istoriškai teisingai, o tai ką jis simbolizuoja. Tai yra širdis miesto, kuriame gimė mūsų valstybė. Paters Patria, rinkdamiesi pasirašyti vasario 16 d. aktą praėjo Katedros aikštę, tokia, kokia ji buvo iki 2002 m.
1801 m. rūmai buvo nugriauti ne dėl to, kad piktavališka imperijos valdžia siekė nunaikinti valstybingumo simbolį, o todėl kad L. Gucevičius gavo užsakymą rekonstruoti katedrą. Pagal sumanymą, katedra ir aikštė sudaro vientisa architektūrinį ansamblį. Šis L. Gucevičiaus kūrinys ir tapo Lietuvos simboliu.
Kuris dabar yra subjaurotas.

*Tai beje tipiškas anos epochos mąstymo bruožas- nomenklaturščiku supratimu istorikas ir žurnalistas buvo tiesiog propagandos aparato darbuotoju porūšiai.

**N. B. kažką blogo apie A. Jokubaitį pasakyti irgi negaliu.

Tags: , , , ,

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

4 Comments

Leave a Reply