Istorija apie tai, kaip vienam doram žmogui sutrukdė praeiti
Yra Lietuvoje daug blogio, neteisybės ir prievartos. Ir jos daugėja. Tačiau nepaisant to, Lietuvoje vis dar išlieka daug gerų ir paprastų žmonių, kurie nepaisant vis labiau įsigalinčios neteisybės, vistiek myli savo Tėvynę, tyliai dirba jos naudai ir moka jai mokesčius. Kad ir pro sukąstus dantis veržiasi dejonė, nors ir suprasdami, kad didžioji dalis jų sumokamų mokesčių bus arba išvogta, arba išleista eurobiurokratų reikmėms, jie vistiek stengiasi dirbti, kad pro godžius valdžiažmogių nagus nors vienas kitas trupinėlis nubyrėtų pensininkui, ligoniui, moksleiviui, daugiavaikei motinai. Jie nesiskundžia gyvenimu, o ne. Nepaisant 50 metų trukusios okupacijos, kurios metu buvo stengiamasi sunaikinti viską, ką jų tauta kantriu darbu buvo sukūrusi per šimtmečius, nepaisant po to užgriuvusios vergijos saviems ponams, kai buvo išvogta viskas, ko nepavyko sugriauti prieš tai. Ne, šie žmonės nesiskundė ir tada, tačiau…
2013-07-27 vienas iš tų žmonių vidurdienį ėjo Vilniaus Gedimino prospektu ir nešėsi maišelį su maisto produktais. Nepaisant to, kad buvo šeštadienis, jis jautė neatslūgstantį nuovargį, kurį jam paliko praėjusi darbo savaitė. Darbas jį alino, tačiau mintis apie tai, kad dirba ne sau, o Tėvynei jį visada sustiprindavo. Jis ėjo namo, kur jo laukė žmona, kuri irgi buvo pavargusi po darbo savaitės ir laukė jo su pirkiniais, tam, kad būtų galima pasidaryti ką nors pavalgyti. Jis, jo žmona ir jo vaikai buvo pavargę ir dar nepietavę, tik iš ryto visi buvo kukliai papusryčiavę, nes prie šios valdžios sąžiningi žmonės neturi už ką pavalgyti sočių pusryčių. Bet jie nesiskundė.
Ir štai eina jis ir mato – prospektas užtvertas, visur stovi policija ir niekam neleidžia praeiti. O kažkas tuo pat metu niekieno netrukdomi važiuoja spalvotu autobusu. Ponai važiuoja! Tačiau jam praeiti neleido. Štai šituo grindiniu! Ne, jis nenorėjo skųstis, jis nenorėjo nekęsti, jis tenorėjo paprasto dalyko – praeiti keliasdešimt metrų prospekto grindiniu, tam kad greičiau pasiekti alkaną ir išvargusią šeimyną. Praeiti šalies, kurios neva šeimininku jis yra, gatve taip, kaip kitose civilizuotose šalyse praeina tūkstančiai tų šalių piliečių. Tačiau net ir tai jam čia buvo uždrausta. Ši žemė, dėl kurios jis gyveno, dirbo ir aukojosi buvo atkirsta nuo jo. Jo kojoms buvo uždrausta ją paliesti, jis pasijuto tarsi tas šimtametis ąžuolas, kurį nukirto, kuris jau niekada nebesusijungs su žeme.
Ne, jis nesiskundė, tačiau tylomis suvokė vieną labai paprastą tiesą – visame pasaulyje nėra jokios kitos šalies, kur valstybė šitaip siaubingai elgtusi su savo piliečiais.
comments feed
One Comments
Aš pridurčiau, kaip tie pravažumo agurkai su sirena kaukena, ir ne tai, kad pilną gaidą išspaustų – “vyyyy-ay-au” – ne, jie daro taip: “vy, vy, vyyy, vyyy-ay, vy. Pasitraukiam audi prašau. Vyy, vyyy”. Tarsi sakytų: “trau… trau…. trauk…. tra…. trauuuk… traukis. trauu.. trau…” Negali bl*t palaikyt tos sirenos ir tada palaukt