Balsuoja mano konservatoriai
Likus keliom dienom iki rinkimų, iš pat ryto apsilanko dėdė. Įvaldęs tokį savitą stiliuką: „uniforminis“ nebe vieną dešimtmetį dėvimas kostiumas, pilkom medvilninėm kojinėm išsitampiusiais viršais apmautos kojos įspraustos į gumines paplūdimio šlepetes. Atitursena tiesiai iš ligoninės, kur išsioperavo vienos akies glaukomą, todėl iš kart pagalvoju, kad bus batus ligoninėj palikęs. Bet iš to, kaip jis nusiavęs kaip niekur nieko pasideda tas tapkutes, suprantu, kad viskas čia normaliai. Tokia šį pavasarį dominuojanti eilutė.
- Kitą akį operuosiuos už pusės metų, –perspėja. -Tik du kartus per metus į eilę rašo.
Dar pataria kitam dėdei, kurio operacija numatyta birželį, duot gydytojui pinigų, nes kartu operaciją daręsis anykštėnas davė 200 litų, tai tam ir vaistų nešė, ir lašus lašino, ir prižiūrėjo, o jam pačiam, nedavusiam- nieko. Atrėmęs lazdą (mama sako, kad jis lazdą nešiojas tik tam, kad jį per gatvę einantį mašinos praleistų ir eilėj žmonės užleistų, kas gali būt teisybė, nes labai jau lengvai jis ją visur pamiršta. Ne kartą teko važiuot rinkt pamirštų lazdų, gerai, kad tris turi) į kėdę ilgokai knisasi kišenėj, tada išsitraukia raudoną dailiai iš kažkokios dėžutės iškirptą kartono gabaliuką, meta jį ant stalo:
- Čia numeriai, užrašiau, kad jum nereiktų ilgai ieškot, kai balsuosit.
Pasirodo, jis nubalsavęs ligoninėje per išankstinį balsavimą. Klausimas už kurią partiją balsuosim, jam, akivaizdžiai, neatrodo reikalingas. Pažiūriu-trečio numerio jis neužrašęs.
-Kodėl už Landsbergį nebalsavot, dėde?
-Ką, kaip sakėt?- nei iš šio nei iš to prieš keletą metų visi dėdės į mane ėmė kreiptis jūs. Nesmagu. Tie patys seniau mokindavo nosies nekrapštyt ir dešinę ranką paduot sveikinantis. Dar gerai, kad „ponia“ nesikreipia.
-Nu už Gabrielių, dėde, kodėl nebalsavot?-išrėkiu, nes knieti sužinot, bene bendramintį būsiu radus.
-Aš girdėjau, kad jis per jaunas.
You must be kidding me. Radvilės Morkūnaitės numerį jis įsirašęs antroj vietoj, bet nebeklausiu, kodėl ji ne per jauna, negražu balamūtint vyresniuosius. Žmogus gi jau nebe piemuo, jam šiaip ar taip 83.
***
Sode mes beveik niekad nekepam mėsos ant griliaus, nesideginam, negulim ant žolytės ir valgom atsistoję, o jei prisėdam, tai kažkaip nuodėmingai jaučiamės ir skubam kramtyt, nes sode mes DIRBAM.
Taip būdavo, o dabar retkarčiais pastebiu tėvus prisėdusius. Amžius… 78 ir 79.
Nuklausau, kaip mama, sėdėdama pavėsinėj, patarinėja sesei už ką balsuot šiuose rinkimuose:
- Balsuok už bet kurį. Tu gi visus pažįsti sąraše, tai išsirink, kas patinka ir balsuok. Už Viliją Aleknaitę balsuok. Ji-mūsų žmogus, katalikė. Ji labai kovoja už teisybę. Ir už Gabrielių Landsbergį balsuok, jis- keturių vaikų tėvas. Už tuos, kur sėdėjo (suprask, „dirbo ES parlamente“, aut.), nebalsuokim, jie jau milijonieriai, duokim kitiem, yra gal ir neturtingų tam sąraše.
-Bet tai, kad turi gi Landsbergis pinigų, mamyte, -įkišu savo trigrašį.
-Nesvarbu,jis keturių vaikų tėvas-jam reikia,-nesiduoda perkalbama.
Dar bandau paerzint, kad tas jaunasis Landsbergis gal toks anoks, toli gražu jam iki senelio, jis vengia atsakytį aštresnius klausimus ir tt.
-Jaunas -išmoks,-nukerta mamytė.
-Aš vistiek už jį balsuosiu,-išgirstu šnibždantį tėvelį-pakankamai garsiai, kad girdėčiau ir pakankamai tyliai, kad nepulčiau ginčytis.
***
Vyriausiam dėdei – 86. Mama šį savo brolį laiko švelniai tariant nerimtu žmogum,nes šis, “vienintelis mūsų šeimoj” žiūri “24 valandas“ ir paskui bando diskutuot apie ten matytas istorijas, ką mama įvardina kaip „šneka nesąmones“. Šiemet jis persikėlė į miestą, bet liko registruotas savam kaime. Pirmame rinkimų ture dėdė dalyvavo savo kaimo apylinkėje, važiavo autobusu 25 kilometrus pirmyn ir 25 atgal, bet savo pilietinę pareigą atliko.
Šįkart išaiškinom jam, kad gali balsuot mieste be rinkėjo pažymėjimo (nes jis jo neturi). Rytą mamytė ragina mane skambint dėdei, nes gerai būtų jį „pakontroliuot, nes jis visada „durnai nubalsuoja“. Darau, kaip liepta, skambinu:
-Einam balsuot, dėde.
-Neee, neisiu,- pasigirsta po ilgos tylos. Jis niekad nesiginčija, paklaustas nepatogaus klausimo, nutyli, primeta, kad negirdi.
-Bet, dėde, galit be pažymėjimo balsuot, tikrai. Jei reiks, atspausdinsim.-neatstoju.
-Ai, kad neeee, neisiu.-tyliai pakartoja.
-Eik tik greitai, laukiam,- į telefoną išrėkia mama (ji visada rėkia į telefoną, ir šiaip netyliai kalba).
Neateina. Į butą neįsileidžia. Į skambučius nebeatsiliepia. Einam balsuot be dėdės.
Apylinkėj mums išaiškina, kad balsuot jis gali, bet reiks laukt gal dvi valandas, nes jie skambins į kaimą, jo apylinkę, tada lauks elektroninio laiško, kas užtruks dvi valandas. Ma jį galai, galvoju, nuvešiu aš jį į tą kaimą,-greičiau bus. Vėl skambinam tartis, kad važiuotume balsuot, bet jis neatsiliepia.
Apie pusę septynių vakaro mamytė vėl sunerimsta. Ramina pati save:
-Ai nieko neatsitiks, jeigu jis ir nebalsuos. Nors pats sakė, kad gali ir vienas balsas nulemt. Ir laimės tada tas komunistas.
„Komunistu“ mamytė vadina Z. Balčytį.
Vėl skambina, dėdė atsiliepia, lyg ir pažada eit balsuot, bet taip ir nenueina.Neįtikinom, kad mieste be pažymėjimo balsuot galima. Susinepatogino.
Trečiam dėdei- 84. Jis mane ragino “paagituot” už Lašą, paskui svarstė, kad „gal ir neblogai Puteikis kalba, bet nieko jis nepadarys“ ir, kad „teks balsuot už Grybauskaitę, nes nėra už ką balsuot.“ ES rinkimuose nubalsavo, aišku, už „mūsų“ partiją.
Jo žmona, kuriai 87, balsuoja namuose, nes sunkiai vaikšto. Klausiau saviškių, kodėl jie nebalsuoja namuose, nes jiem virš 70, pas juos ateitų į namus.
-Mes ne invalidai, -atšovė.
***
Na ir visiškos teisybės dėlei, turiu pripažint, kad šį kartą vėl buvau megzta beretė ir, anot Račo, ciuciukas, ir eilinį kartą nubalsavau už “nykstančią partiją”.
comments feed
No Comments