Apie Lietuvos valstybės ištakas (again)-1

Oleh: Pseudohistorian
June 1, 2011

Yra Lietuvoje toks habilituotas daktaras Benediktas Jankauskas, daugelį metų tyrinėjęs tokius dalykus kaip dirvožemio chemija, cheminė dirvožemių degradacija, augalų mityba, tręšimas ir kalkinimas, dirvožemio anglies (humuso) tyrimai. Kažin, ar tai labai naudingi įgūdžiai istorikui, bet Jankauskas dėl to nesikuklina ir drąsiai stoją į kovą su istorijos klastotojais ir niekintojais.

(Toliau- vėl daug citatų su komentarais)Savo opusą  Jankauskas pernai išspausdino žemaičių žurnale “Samogitia“, o dabar, kiek pataisęs, pasiuntė dar ir “Vorutai“.

Pradžiai- pastabos abiejų leidinių redakcijoms:

Samogitia“: jeigu norit, kad kas nors jūsų į jūsų žurnalą žiūrėtą rimtai, prašom straipsnių istorine tematiką nebepuošti tokiais paveiksliukais:

imageschack yra leidinys?

Voruta“: jūsų internetinis puslapis sukonstruotas ant mielojo wordpress mechanizmo, o jame superscript funkcija yra. Malonėkit ją naudoti. Arba bent dėkit nuorodas į skliaustelius. Palengvintu skaitymą.

Bet eikim prie Jankausko darbo.

I. Apie pražuvusią aisčių didybę

Ne quid veri non audeat = Kas tiesa, drįsk pasakyti

Įvadas su citata iš laaaaaaabai autoritetingo puslapio www.lietuviais.lt.

Aisčiai – dabartinių lietuvių ir išnaikintų jų gentainių protėviai

Aisčiai nuo senų senovės buvo lyg „gamtos vaikai“. Jie iš kartos į kartą ypač nuosekliai kaupė ir saugojo atmintyje senuolių patirtį, todėl jie jautėsi kai kuo pranašesni už aplinkinio pasaulio į jų šimtmečiais taikiai gyventą teritoriją besiveržiančius atėjūnus.

Man nuo “šimtmečiais taikių baltų” tuoj alergija bus, bet štai kaip idilė sužlugo:

Pirmojo tūkstantmečio viduryje hunų ir alanų įsiveržėliai pasiekdavo šių dienų Vidurio Lietuvą. Maždaug tuo pačiu laiku ir rytų aisčiai (vėliau pavadinti baltais) ėmė veržtis į dabartinę Lietuvos teritoriją. Jau tuometinės aisčių gentys suvokė, kad jų išlikimas priklauso nuo apsigynimo galimybių. Jos skubiai susivienydavo prieš užpuolėjus.

Aisčių gentys turėjo gintis nuo besiveržiančių baltų. No comments.

Toliau Jankauskas prabėga kelis žinomiausius baltų paminėjimus VIII- XI a. ir iš to daro tam tikras, lengvai nuspėjamas, išvadas:

Baltų gentys nuo seniausių laikų buvo priverstos vienytis prieš jas puldinėjusius artimus ir tolimesnius kaimynus: švedus, danus, gotus, lenkus, rusus.

Tad neteisūs mūsų istorikai nepagrįstai kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, jų grobiamuosius karus. Pirmuoju tarp tokių tiktų įvardyti profesorių Edvardą Gudavičių su jo „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“. To pavyzdžiu gali būti ir vienas iš naujesnių plačiai visuomenei skirtų leidinių „Lietuva Šeimos enciklopedija“, kuriame Rimantas Mačernis, rašydamas apie lietuvių kovas su kaimynais iki Lietuvos valstybės susikūrimo teigia, kad: “Ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji”. Todėl svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją. Akivaizdu, kad grobiamųjų karų strategiją lietuviai pasisavino iš savo kaimynų, garsėjusių tarpusavio karais.

Visų pirma, Gudavičius ir Mačernis kalba ne apie aisčius, o apie lietuvius. Pajusti niuansinį skirtumą tarp dviejų Jankauskui visiškai nesiseka. Šita ilgoka citata yra dviejų „Terleckinės“ Lietuvos istorijos koncepcijos bullshit’ų koncentratas:

1. Baltų gentys vienijosi prieš jas puldinėjusius kaimynus.

2. Grobiamuosius karus lietuviai ėmė rengti kaip atsaką į kaimynų agresiją.

Dėl pirmojo, tai baltų gentys niekada nesivienijo ir nebandė to daryti. Pasakysiu tik vieną žodį: Viesturas.

Dabar dėl atsako. Į grobiamųjų žygių verslą rimtai įsisuko dvi baltų gentys: kuršiai ir lietuviai. Kai dėl kuršių, tai neabejotina kad jie mokėsi iš vikingų (ir buvo labai geri mokiniai- Švedijos sostinės Sigtunos sudeginimą 1187 m. galima laikyti brandos atestatų su pagyrimų), tačiau jie ėmėsi puldinėt Skandinaviją ne atsakydami į vikingų reidus, o tik tada kai šie liovėsi ir Skandinavijoje susiformavo normalios valstybės.

O lietuvių pamokyti nebuvo kam: skandinavai mušėsi su kuršiais ir žiemgaliais, prūsai- su lenkais, jotvingiai- su lenkais ir rusinais. Iš esmės iki pat XIII a. joks pavojus lietuvių nesiekė ir kovinę patirti jie galėjo kaupti tik kapodamiesi su broliais baltais. Taip jie ir darė. Paprasčiausiai dėl šaltinių stokos mes težinome XII-XIII a. sandūros Padauguvio įvykius, kas ir leidžia tokiems kaip Jankauskas paistyti apie šimtmečiais taikius baltus. Apie ką archeologai galėtų pasakyti žodį ar du.

Dauglaukio kapinyno kapo Nr. 19 rekonstrukcija (II a.)

Iš Jankausko prabėgimo per istoriją, išskirtinio dėmesio vertas šis epizodas:

Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo žygis į Pamarį, aisčių Prūsiją 1017 m.. Susivieniję Aisčiai atkakliai pasipriešinę įsiveržusiems agresoriams. Lietuviai, vedami Speros, padėję prūsams. Boleslovas turėjęs atsitraukti į Lenkiją. Apie Aisčių ir Lietuvos egzistavimą Lenkiją valdant Boleslovui I, liudija tų laikų žemėlapis (1 pav.). Jame matoma data – 1000 m., užrašas „Littaver“ ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos ribos. Tai akivaizdus ne tik Lietuvos paminėjimas, bet ir teritorijos parodymas dar prieš 1009 metus.

Boleslovo laikų žemėlapis? Kur? Iš kur tokį artefaktą ištraukei? Vien už tokio daikčiuko suradimą visus pezalus galima atleisti. Nagi, žiurim… 

Popierinėj „Vorutos“ versijoj kažkodėl žemėlapis didesnis ir geriau matosi

Jo… atradimas nematytas. Jeigu vokiečių kalbą Boleslovo kartografų darbuose dar galima suprasti, tai spausdinimo mašinų panaudojimas sukelia abejonių dėl autentiškumo.

Jei rimtai, tai tipiškas XX a. pirmos pusės žemėlapis, kuriame Lietuvos ribos nėra apibrėžtos. Geltonas plotas užvadintas Aistische Völker- Aisčių gentys. Iš tų genčių įvardintos keturios ir jokios ribos tarp jų nenubrėžtos (nors žodis lietuviai driekiasi per visą Žemaitiją ir pusę Kuršo) Ir nėra čia jokių Littaver“. Regis, Jankauskas kažkada kažkur girdėjo apie lotynų kalbą, kur V žymi U (pvz. MAGNI DVCATVS LITHVANIAE) ir nusprendė šį išminties perlą pritaikyti vokiškam žodžiui Littauer- lietuviai.

Prašymas visiems pažįstantiems Jankauską asmeniškai: neleiskit jam skaityti Howard’o apsakymų. O tai dar neolito žemėlapių sulauksim.

Toliau dar gražiau:

Tiesa, yra žinių ir apie XI a. pabaigos – XII a. pradžios lietuvių žygius į tolimas Rusios sritis. Net tarybiniais laikais, dėstant Rusijos istoriją, buvo minima 1198 metų žemaičių (gal žemaičių ir lietuvių, B. J.) pergalė prie Velikije Lukų prieš jungtinę slavų kariuomenę. Tai liudija ir I. Golubcevo žemėlapis V. Pašuto knygoje „Lietuvos valstybės susidarymas“. Jame pažymėti lietuvių žygiai 1200 m. pro Velikije Lukus iki Cholmo, Chodnicų net iki Gorodoko, esančio netoli Ilmenio ežero (2 pav.).

1198 m.- tai ne XI a., XII a. pabaiga, atitinkamai ir 1220 m.- ne XII a., o XIII a. pradžia.

Priedo, 1198 m. kautynes paminėjusi Novgorodo kronika, nemini jokių žemaičių ir jungtinių slavų pajėgų. Tų metų rudenį polockiečiai ir lietuviai užpuolė Velikije Luku pilį, kuri buvo skirta „ginti Novgorodą nuo Lietuvos“.

XII amž. baltai ir jų šiauriniai kaimynai, finougrų gentys (lybiai, estai), vieninteliai Europoje likę pagonys

Jeigu neskaičiuosim Šiaurės Europos ir Pomeranijos. Lietuviai nebuvo paskutiniai Europos pagonys, tik Lietuva buvo paskutinė pagoniška valstybė.

Agresyviai prieš likusius paskutiniuosius pagonis nusiteikę vokiečiai ir kiti senkrikštai, gavę krikščionybės sklaidos centrų – popiežius ir Bizantijos pritarimą pradėjo ,kryžiaus žygius‘ prieš pagonis

Tai…Aukso bulė buvo kontrasignuota Bizantijos imperatoriaus, ar kaip tai suprasti?

Anksčiau paminėtieji ir daugybė kitų vėlesnių laikų aisčių pasipriešinimų prieš XI amž. pabaigoje ir XII amž. pradžioje kovai su pagonims organizuotus Kalavijuočių (Livonijos) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinus bei Lenkiją ir Rusiją, siutino agresorius.

Rimtai, prieš rašydamas istorine tematika, galėtu habilituotas daktaras bent amžių numeracijos ypatumus išsiaiškinti.

Ir nuo šitos vietos darosi jau ne blogiau, o visai blogai- prasideda laisvas šviesaus atminimo Pichel’io „Žematijos“ atpasakojimas.

2 dalis

Tags: , ,

Category: Uncategorized | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

9 Comments

  • Andrius

    Nejau rimtai samogitia žurnalas tokį paveiksliuką išspausdino??
    Na, lietuviais.lt puslapis irgi ne pėsčias…. Interneto šiukšlynuose tikrai visko rasti galima.

    Neblogas čia gaunasi, sakykim mandagiai, keistenybių muziejus :)

  • Nejau rimtai samogitia žurnalas tokį paveiksliuką išspausdino??

    Taip: http://samogitia.mch.mii.lt/Samogitia_zurnalas/2010_2/Samgitia_2010_2_2-3.pdf
    (paskutiniame puslapyje)

  • O kaip šį šedevrą išspausdino Voruta, juk visai solidžių straipsnių parašo, kaip galėjo praeiti štai toks?

    • Publikacijų “Vorutoje” lygis visada labai įvairavo- priklauso nuo konkretaus autoriaus. Atsiunčiamiems straipsniams aukštų atrankų kriterijų ten niekada netaikė. Iš dalies gal dėl to, kad (kiek girdėjau) “Vorutoje” jaučiamas straipsnių badas, o viso “Lietuvos istorijos laikraščio” lenkiškų pavardžių rašymo problematika gi neužkiši…
      Bet negi turint tai omenyje, per pastaruosius metus lygis krinta.

      • Jonas

        “Į grobiamųjų žygių verslą rimtai įsisuko dvi baltų gentys: kuršiai ir lietuviai. ”

        Hm, o jotvingiai? klausiu grynai iš neišmanymo, nes apie jotvingius daugiau šaltinių nuogirdomis sotus :)

      • Jotvingiai tai ne- nuo X a. patys buvo nuolatos puolami ir nesugebėjo atlaikyti pozicijų . Jiems teko labai nevykusi geografinė padėtis: tiesiai tarp Lenkijos ir Kijevo Rusios, o kai šios subyrėjo, iškilo Mozovija ir Haličas- Voluinė. Reik, manyt, kad ir lietuviai nuo savęs pridėjo. XIII a. antroje pus. dar kryžiuočiai prisidėjo.

  • Vat Pašuta tai gerai, o Gudavičius jau ne… Visada mėgau tuos žmones. Būtų įdomu pagyventi dieną jų kailyje. Neįtikėtini ir nuolatos stebina.

    • Pašuta ne tai kad labai geras, bet pavyzdys , kad net sovietmečių tokio Lietuvos istorijos niekinimo nebuvo (gaida, prasimušanti ir pas Terlecką):
      Net tarybiniais laikais, dėstant Rusijos istoriją, buvo minima 1198 metų žemaičių (gal žemaičių ir lietuvių, B. J.) pergalė prie Velikije Lukų prieš jungtinę slavų kariuomenę. Tai liudija ir I. Golubcevo žemėlapis V. Pašuto knygoje „Lietuvos valstybės susidarymas
      Strike of the Captain Obvious: „Lietuvos valstybės susidaryme” Rusijos istorija nedėstoma.

      • Jurkis

        Na, niekinama ar ne, bet Rusijos istorijos buvo daugiau dėstoma, nei Lietuvos, jei atmintis neapgauna.

Leave a Reply