Lietuvos lenkų problema

Oleh: Baltasis Vaiduoklis
November 2, 2011

Czesław Miłosz

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis “elitas”, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys “politikai”.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos “politikai” padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais “koroniažais”. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog “gera gimti mažoje šalyje [...] Aš kalbu apie Lietuvą“, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.

Tags: , , , ,

Category: Netoli politikos | RSS 2.0 | Give a Comment | trackback

6 Comments

  • Leo Lenox

    Pražioplinau diskusijas po Miloszo mirties. Gal kokių nuorodų? Nes kai santykiai nutekėjo kanalizacijon, man rodėsi, gana staigus ir netikėtas pokytis…

  • skirtumas

    Vo, ta proga užfriendinau Staselį per savo FB accountą (turėjau jį frienduose LJ accounte, bet tą accountą jau pamiršau suvisam).

    Vaiduokliau, būtų įdomu labai paties mintys apie tuos Lietuvos lenkus, t.y. jų unikalumą ir vertę, tokią, kokią padarytum, jei būtum ne vienas o visas būrys žmonių turinčių žymią įtaką (noriu aiškiau suprasti ką čia liet. politikai blogai padarė).

    P.S. O aš ir žiūrau ko Šeškinėj to Česlovo Milošo paveikslai didžiuliai kabėjo (čia visai neseniai) ir atrodė įspūdingai – gan kraupiai ;)

  • skirtumas

    O beje, sakei, kad intelektualai lietuvos lenkų buvo sunaikinti – ar taip pat kaip ir mūsų? T.y. sibirai/kalėjimai ar kaip nors įdomiau?

  • baltasisvaiduoklis

    @Leo Lenox
    Kai skaičiau ir buvau užsėdęs ant Miloszo, tai skaičiau popierinę spaudą, reikės paieškoti, nes kopijas Mažvyde tikrai dariausi. Žiūrėjau, lenkų vertinimus ir t.t. Tikrai tai nebuvo didieji dienraščiai, pažiūrėsiu vėliau.

  • baltasisvaiduoklis

    @skirtumas
    Skirtumai, tu čia gerų klausimų uždaviai. Aš vakare atskirą įrašą sukalsiu apie tai, nes kai pradedi viską dėliotis, tai tikrai verta.

  • Paulius

    O aš dabar kaip tik po Lenkiją bastausi:)
    Buvo Varšuva, dabar Olštynas, paskui dar kažkas.
    Gal nuskambės banaliai, bet mes (“mes”, tai turiu omenyje vidutinis lietuvis) apie lenkus ir Lenkiją beveik nieko nežinome (tiesa, ir jie apie mus ne ką težino), nes kažkaip tipiniam lietuviui “ne lygis” domėtis Lenkija ar nuvažiuoti ten. O šalis didelė ir įvairi ir man visai patinka atradinėti Lenkiją;)

Leave a Reply