Jurodivai.lt

Metų pabaigos darbai

---

Metų pabaigoje visada atsiranda darbų, kuriuos, kažkodėl reikia nukulti kiek įmanoma greičiau. Skaičiuojant laiką ir žvelgiant į kalendorių, supranti, jog iki metų pabaigos liko apytikriai mėnuo. Ir tuomet pradedi galvoti, kurie darbai yra prioritetiniai, kurie gali palaukti, kurias skolas bus galima atiduoti iki Kalėdų, o ką teks apsimokėti ir vėliau. Padėti, kuri tik dalinai atrodo esanti be išeities. Tačiau visada pavyksta laiką sudėlioti taip, jog pavyktų išgyventi, o kartais net ir įkvėpti gryno, šiek tiek atmiešto degančio tabako lapo, oro. Atsikvėpi, atsipūti ir supranti, jog reikia pasirūpinti smulkmenomis ir sekančių metų komfortu. O kas gali būti komfortiškiau už iš paštadėžės ištrauktą spaudą? Tuomet galima eiti, sėsti prie židinio, atsiversti žurnalą ir ramiai, geriant kavą ir papsint pypkę, atsiduoti skaitymo malonumams. Tiesa, tam reikia prieš tai atlikti kelis žingsnius, vadinamus prenumerata.
Paprastai, jie yra nesudėtingi, o rūpestingos redakcijos stengiasi priminti, jog kalendoriniai metai jau eina į pabaigą, ir būk malonus, bet pasistenk pratęsti prenumeratą. Taip paprastai elgiasi rūpestingos redakcijos, kurioms rūpi, jog jų leidžiamas žurnalas būtų prenumeruojamas ir skaitomas, tam, jog jie galėtų įsivaizduoti, jo turi skaitytoją. Ir skaitytojas, sujaudintas tokio dėmesio ir rūpesčio juo, paprastai suspaudo e-bankininkystėje reikiamas raides ir net informuoja, taip, pratesimas atliktas. Taip jau padariau su vienu iš prenumeruojamų leidinių, ir laukiu kažkokios informacijos iš kitų, kada jie teiksis priminti apie save. Bet, kol laukiu, galiu pabandyti užpildyti tuščią nišą, ir paskaityti tai, kas vadinasi superreklama.
Nežinau, kaip tai įvyko, bet vieną dieną, atsidarius paštadėžę iš jos buvo išluptas žurnalas, pavadinimu „Verslo klasė“. Niekaip nesupratau, kaip jis iki manęs atkeliavo, bet atėjo. Ant įpakavimo buvo užrašytas adresas, kuriuo gyvenau, ir supratęs, jog nebuvo apsirikta, o žioplas tarpininkas tarp redaktoriaus ir kaimynų nesumaišė dėžutės, pasislėpęs nuo žmonos beigi užsidaręs nuo išorinio pasaulio triukšmo, patogiai įsitaisiau ant baltojo porcelianinio žirgo, kuris bet kokį stuobrį gali paversti princu, svarbu, tik kad niekas nematytų (o juk arklidėse, kur jis stovi, dėl to ir įrengiamas spragtukas duryse), pradėjau vartyti netikėtai atėjusį lietuvišką žodį. Be jokios abejonės, viskas pradėjo dėliotis į savo vietas, kuomet iš po viršelio pradėjo šypsotis pažįstamo veido redaktorius (tiesa pasakius, tik iš dalies pažįstamo, nes dalis rūpestingai paslėpta po barzda) ir kvietė būti kartu ir prenumeruoti jau minėto pavadinimo žurnalą. Kodėl taip nepadariau – nežinau. Veikiausiai dėl to, jog kvietė pirkti prenumeratą tik trim mėnesiam, o tai, kaip žinia, iš solidaus redaktoriaus pusės, labai nesolidu. Bent pusmečiui, o dar geriau metams… Ir žinoma, su tomis pačiomis nuolaidomis. Ir visgi, didžiausia paslaptis, iš kur gi buvo gauti mano kontaktai. Neturiu supratimo, bet įtarimas yra – pasidalino Lietuvos paštas? Neuždavinėsiu klausimo, juolab, jog nesitikiu ir atsakymo.
Ir visgi, grįžkime prie to, ką reikia atlikti iki metų pabaigos. Didelių vilčių nededu, jog kiti žurnalai smarkiai dotuojami valstybės per įvairius fondus ir fondulius mane prisimins. Na, neatrodo, kad jie dirbtų skaitytojams. Žurnalas leidžiamas sau ir dėl savęs, tam jog būtų uždėti pliusiukai ir minusiukai.
Linksmiausia yra tai, jog norėdamas pasižiūrėti, kas darosi viename iš jų, kurio pavadinimo nedrįstu skelbti (pavadinkime jį neatpažįstamai, tačiau, kad nebūtų leidinys x, tiesiog tebūnie Aidai-Naujasis Židinys) užėjau į jų puslapį ir jis maloniai mane pasitiko neatsidarydamas. Be jokios abejonės, šis žurnalas yra žinomas lietuviškoje blogosferoje, duodu užuominą į jį kartas nuo karto parašo didysis visų galų meistras, Rokiškis Rabinovičius. Ir, pasirodo, jį taip pat malonu skaityti ant popieriaus, kaip ir iš kompiuterio ekrano. Net ir Rokiškio temos ten buvo labai panašios – kaip ir įprasta, kaip padaryti tvarką mūsų valstybėje, pasitelkdamas įvairius pavyzdžius, tačiau akcentas yra vienas: nereikia jokių fufelių su viešaisiais finansais. Tai būtų lyg ir neblogos mintys, kol nesupranti, jog Rokiškis eilinį kartą atvirai šaiposi iš redaktoriaus. Nes jis praleido į spaudą tekstą, kuris tiesiai šviesiai ir pasako – gerbiamas redaktoriau, bet Jūsų leidinys fufelis. Ir tai susidėlioja labai akivaizdžiai: krūva skilčių, finansuojamu iš kelių fondų, tam, kad jos pasirodytų. Ir kas iš to? Na, jos išlaikomos, bet šiandien yra mažiausiai 11 mėnesio pabaiga, o paskutinis išleistas numeris, kuris pasiekė paštadėžę lapkritį, pažymėtas skaičiuku „7“. Taip, jame pažymėta, jog žurnalas išeina 8 kartus per metus, bet visgi. Prenumerata kažkodėl kainuoja tiek, kiek kainuoja 10 žurnalo numeriu. Ir nieko kito nebelieka, kaip tik konstatuoti, jog čia kažkas ne taip. Ir nieko kito nebelieka, kaip tik pridurti, jog jautiesi šiek tiek apgautas. Primokėti už tai, už ką kiti siūlo nuolaidas? Ne, jie dirba vardan darbo, o visa kita jiems patiems nėra labai įdomu.
Liko ir dar vienas žurnalas, kurio nesinori įvardinti, bet tiesiog metai iš metų galvoji, jog po Broniaus Savukyno mirties jis jau ne toks. Kartais žmogus galėdavo būti visas žurnalas…
Apie ką aš čia? Visgi sekančių metų komfortu teks pasirūpinti, tik dar iki galo nesugalvojau kaip… O metai pasibaigs savaime, tikintis, jog skolos į kitus metus nepersikels.

Tags: spauda