Apie teisingumą
Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?
“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.
„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”
“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“
– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?
– Nu tai aišku, kad užteks…
Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.
comments feed
37 Comments
Kas sako, kad pasaulis neteisingas, matyt jaučia, kad pasaulis jiems tiesiog nemalonus, verčiantis kentėti. Nurašykim tai sąvokų painiojimui. Nors, kai pagalvoji, ir tas painiojimas – neišvengiamai būtinas, kad galėtume juo piktintis
Ir dar toks sąvokų painiojimas yra būtinas, kad galėtume eiti į politiką.
Metabolizmas turi turėti kažkokią išraišką. Politika nei kiek nėra keistesnė už snaigę.
romai
galėtum kartu su visuomeninkais rėžti paskaitą: “metabolizmo reikšmė teisingumo valstybėje kiekiui-iššūkiai ir grėsmės”. 
Vis mėginu žinias pritaikyti praktikoje. Kartais tai atrodo šmaikščiai
Visai neblogai gaunasi
Juokai juokais, tačiau teisingumas kažkur yra, paprasčiausiai neteisingi žmonės mus išmušė iš teisingumo paieškos koordinačių, todėl paieškos yra nežmoniškai apsunkintos. Tai tas pats kaip šieno kupetoje rasti adatą. Tik labai kruopštūs, atidūs ir užsispyrę gali rasti teisingumą, tačiau suradus teisybę ji tuoj pat pradanginama vėl, nes įmetama į dar didesnę ir gilesnę srutų duobę. Uždaras praradimo-paieškos ciklas atliktas jau kelintą kartą, kiekvieną kartą teisingumas paslepiamas vis giliau ir rafinuočiau, paslėpimo mechanizmai modernėja, slapstantys teisingumą žiaurėja ir tampa vis agresyvesni ir brutualesni. Ar yra vilties iš naujo surasti teisingumą priklauso nuo ryte ištikusios nuotaikos. Bejėgiškumas prieš (vs) Jėgų antplūdį. Kas ką. Ir taip nuolat. Atkakliausi lipa ant bačkos, daužo kumščiu į stalą, rėkia į mikrofoną arba tyliai taukši į klaviatūrą su rezoliucija į teisingumo paieškos instancijas.
Absoliutaus teisingumo nėra ir negali būti. Visada priimdami sprendimą renkamės iš keleto variantų. Tokiu būdu yra vykdomas “santykinis teisingumas” – kas atrodo geriau, tą ir renkamės, kuri proceso šalis teisme atrodo “teisesnė”, tos naudai ir priimamas sprendimas. Iš to išplaukia, kad teisingumas “per se” įgyja prasmę tik tada, kai nekyla abejonių sprendimo priėmimo pagrindu. Pabaigai norėčiau pasiūlyti keisti formuluotę “teisingas sprendimas” į “tinkamas sprendimas”. Per daug ir per dažnai jau nustatinėjamas tas “teisingumas”: nuo pažliugusio kiemo Joniškėlyje iki Ministrų kabineto.
Man kažkaip priimtinesnis gerb. be kofeino požiūris. Fredi* gal dėl to ir neranda jie to teisingumo, nes ieško jo kaip kokio daikto, kuris yra už musų. Artėja rinkimai ir žodis teisingumas apskritai virs kaip ta kramtoma guma, kurią kramto visi kas netingi, o po to išspjauna ant grindinio kai nusibosta.
Teisingumas yra, tačiau tai tikrai ne Daiktas. Krikščionys pasakytų, kad atitikmuo yra Idėja, Dvasia, Meilė, Gailestingumas, pagonys – Vėjas, Kamparo spirito garai, Gėlės aromatas ir t.t..
O Šliogeris tokius dalykus vadina kalbos stabais, pamėklėmis, lavonais ir pan.
Būvyje tarp grynojo pavidalo hedonizmo ir pamėklių teišgali išlaviruoti A.Šliogeris, tam Jis ir Šliogeris. Kažin kur tas sraunus kojas nehedonistiškai atvėsinantis upelis?
Fredi*,
tame ir esmė, kad tas “kojas atvėsinantis” upelis nėra Idėja ar Dievas. Tai kažkas esančio čia ir dabar. Idėjoje tu kojų nei atvėsintum, nei nuplautum.
Teisingumas visada nugali. Kas nugali, tas ir teisingumas
Ai, kad nežinau – ne tiek gal dėl to, kad net ir po kažkieno pergalės išlieka jausmas, kad kažkas įvyko neteisingai. Juk būna taip, netgi tuomet kai laimi, ar ne? Galbūt šiuo atveju sunkiausia yra suvokti ar iš tikrųjų laimėjai.
Kažkiek primena istorinę perspektyvą – juk jei kryziuočiai būtų okupavę ir germanizavę Pabaltijį, tai dabar didžiuotumėmes tuo, kad mūsų protėviai atvyko nuo Reino ir bebaimiškai grumdamiesi nukariavo čionykštes laukines gentis
Fredis pasisakyti įkvėpė. Grynai formaliai išvedžiau apibrėžimą iš nuvalkioto pasisakymo. Šiaip, dar be teisingumo visada nugali gėris
O jei rimtai, su tavimi sutinku. Kadangi tai jausmas, dažniausiai tai logiškai ar aritmetiškai nesuskaičiuojama. Žodžiu, arba esi viskuo patenkintas, arba kenti, tame tarpe ir dėl to, kad galimai nebuvai kažkam teisingas.
Taigi išeina, kad dėl to paties gali kankintis arba dėl to paties džiaugtis – mūsų teisė rinktis
kreivaranki, jei išlieka toks jausmas, vadinasi, kažkoks teisingumas vis dėlto egzistuoja. Nors tai šiek tiek panašu į Haruki Murakami mintis: „O kas, po galais, yra teisinga? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra teisinga. Kas yra neteisinga – suprantu. Bet kas yra teisinga?“.
Na, kritikuoti visada lengviau, nei atlikti kokį tai konstruktyvų veiksmą. Tačiau klausimas kur tas teisingumas yra – mumyse ar kažkur už jūrų marių ir jei taip, tai ar jį reikia eiti atsinešti.
Aš manau, kad sąvoka teisngumas yra daugiau praktinis, o ne filosofinis darinys. Šia sąvoka mes apibrėžiame individo (žmogaus) ar žmonių grupės (teisinius?) santykius su kitais individais (žmonėmis), jų grupėmis, socialinėmis institucijomis ar net mus supančia aplinka (gamtos reiškiniais ir pan.). Tad nemanau, jog verta ieškoti paslėptų filosofinių ar net sekuliarių reikšmių.
O kad tai tapo nuvalkiota, tai jau kita kalba. Nors, spėju, kad visais laikais taip buvo.
Manau, kad teisingumo jausmas turi ryšį su pavydu. Rodos, kreivarankis kalba būtent apie tokį teisingumą. O kalbant apie teisingumą kaip teisinę kategoriją – jis yra išvestinis iš grupės individų teisingumo supratimo ir sunormintas, bet ne visi tokiu teisingumu patenkinti. Kur klesti demokratija, gal patenkintų ir daugiau. Bet ir tai – nebūtinai
Sudūvi,
Pvz. VDU galima baigti praktinės filosofijos magistrantūros studijas. Šiuo savo tekstu aš nesiekiu paneigti teisingumo egzistavimo. Tiesiog man atrodo, kad visi tie žmonės, kurie mitinguose ieško teisingumo, panašūs į tą, kuris ieško pvz. meilės arba, dar tiksliau būtų pasakyti, Meilės. Jei trūksta Meilės, tai reikia ieškoti ne jos, o žmogaus. Tas pats ir su Teisingumu – jau nebeaišku kokia reikšmė to žodžio.
filosofija irgi gali būti praktinė
romai,
pvz. remiantis antikine teisingumo samprata – teisinga yra tai, kai vergas vergauja, karys kariauja, moteris verpia siūlus, o valdovas valdo. Kažkaip panašiai suvokė teisingumą senovės graikai. Ar apie tokio teisingumo stoką rašo mūsų laikraščiai šiandien?
Visuomenei būdinga hierarchija. Suprantama, kad ant aukštesnio laiptelio stovinčiam priklauso daugiau, bet jei pasirodys, kad daugiau kažko nubyra tokiam pat kaip aš, akivaizdžiai bus neteisinga. Nebūtinai visko po lygiai norisi tik materialiai ir nebūtinai to paties, bet pagal asmeninį įvertinimą norėtųsi gauti maždaug po lygiai. Net ir prišikta laiptinė atrodys susijusi su neteisingumu, jei pas kitus laiptinės neprišiktos. Galų gale, kodėl kažkam galima šikti į laiptinę, kai visi esam susitarę laiptinėse to nedaryti
Teisingumo jausmą turi ir kiti primatai. Gal jau pasakojau, kaip beždžionėlė sviedė agurką atgal. Ji agurkus mėgo, bet matė, kad kitai davę bananą.
Nubėgau į delfį paskaityti, ką rašo. Šiuo metu lyg ir niekam teisingumo netrūksta
Jei turi omenyje Garliavą, ten žmonės, matyt, įsitikinę, kad teisė nevienodai galioja visiems, nors visi prieš įstatymą – lygūs. Gal ir klaidingai įsitikinę, bet jų elgesio motyvai suprantami.
romai,
Dar daugiau – vienas iš pašnekovų išsako mintį, kad teisesnis yta tas, kuris stipresnis. Po to Sokratas jam įrodo, kad taip nėra. Visgi po to, Plėtodamas savo tobulos valstybės modelį Platonas išsako mintį, kad visi žmonės yra 3 pradų – aukso, sidabro ir vario ir būtų neteisinga, jei žmogus užsiimtų veikla, kuri neatitinka jo prado. Motyvuodamas tuo Platonas mano, kad būtų teisinga, jei valdantieji klastotų burtų traukimą patenkant į tam tikras pafreigas, nes priešingu atveju būtų neteisinga, jei pareigas užimtų jų nevertas asmuo 
pvz. Platono Valstybės beros pačiame pirmame skyriuje visi puola aiškintis, kas tai yra teisingumas. Dabar jau imu galvoti – neatsitiktinai
Diskusija apie teisingumą gali būti begalinė, ypač žinant tai, kad tai abstraktus žodis, realiai neapčiuopiamas, taigi ir neatsinešamas. Būtų visai kas kita, jei kalbėtume apie automobilį.
Štai, pavyzdžiui, http://www.lkz.lt teisingu žmogumi laikomas tas, „kuris laikosi moralės normų, elgiasi dorai, kuriuo galima pasitikėti, sąžiningas“. Manau, tokių žmonių nėra daug, o ir pats teisingiausias vienaip ar kitaip būna linkęs į kompromisus. Ir štai iš Hamleto aprašymo: „kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo.“ – čia apibūdinamas ne pats doriausias žmogus. Kuo daugiau Tavyje savybių iš pirmo apibūdinimo, tuo teisingesniu gali vadintis bei savimi didžiuotis, nors niekas medalio ant kaklo už tai nepakabins
Nu va, atėjo Ligita su storu lietuvių kalbos žodynu ir visus užmušė
kreivaranki
Bet užtat atlikau konstruktyvų veiksmą! Čia Jūs visi labai suaugę, padiskutuosit kelias dienas, kol įkarštis aprims, ir išsiskirstysit kas sau, taip nieko ir nenusprendę, o aš kadangi tik Mikė Pūkuotukas, tai vis nerimstu.
Anoks čia konstruktyvizmas – žodynu per galvą.
O jei rimta, tai man pasirodė, kad šiuo atveju žodynas sąvokos neplėtoja, jis tiesiog žodį “teisingumas” pakeičia žodžiais “dora” ir “sąžinė”.
Gal truputėlį šokiruosiu, tačiau mumyse, mūsų terpėje teisingumas pasiekė tokį lygį, kad net kreivarankis pradėjo nesuprasti kas čia dabar vyksta.
Uždara patalpa, pailgas stalas, aplink kurį susėdę daug ponų nelabai rimtais veidais. Balti marškiniai, apykaklės ir rankogaliai, ponių – nėriniuotos prisegamos kojinės, kurios pirtyse nusegamos dantimis. Elitas sprendžia valstybės partinius klano reikalus. Kažkas užsiropščia ant stalo, pritūpia, nusismaukia kelnes ir išsituština. Čia pat po ranka gulinčiais popierių lapais-projektais ir metmenimis išsivalo pasturgalį. Palubėje kabo melsvas dūmas, kurį vangiai gainioja besisukantis ventiliatorius. Sprendėjai paskendę reikalų sprendime. Kiauliškumas šiai grupei žmonių įprastas, natūralus ir teisingas būvis. Jeigu bandytum nusistebėti rutina tapusiu vyksmu, – Jie pasižiūrėtų į tave kaip į beprotį ir paklaustų:
- Kaip čia patekai, kas tave įleido? Išveskite jį.
Spyris į užpakalį, durys užsidaro.
Atėjo Fredis ir viską supošlino
Bandau susidėlioti didžiausių neteisybių sąrašą.
Mano septintukas: Lužta automobiliai. Šiemet buvo brangus šildymas. Kiti vairuotojai autostradoje važiuoja greičiau (prašvilpia kaip pro stovintį), apskritai tikriausiai yra sėkmingesni ir daugiau uždirba. Viskas, ką anksčiau buvau sumąstęs, realizuojasi sunkiau arba apskritai niekas nevyksta. Valdžioje per mažai teisingų žmonių. Geri žmonės išmetinėjami iš darbo, dirba žemesnėse pareigose, nei leistų turima kvalifikacija ir profesinės savybės. Žiemą kartais būna pernelyg šalta.
Teisingi dalykai: artimiausias dešimt dienų pas mus bus šilčiau, nei Anglijoje ir Airijoje.
Kažkada galvojau, kad kitos moterys geresnės ir gražesnės, tačiau dabar taip negalvoju. Ta, kuri šalia manęs – geriausia.
Fredi,
Tai turbūt ir svarbiausia, kad toji kur gražiausia yra šalia tavęs
Hmmm, Kreivaranki. Man kažkaip atrodo, kad neįžvelgei vienos smulkmenos aptarinėdamas teisingumą. Vienas neteisingumas būna iš gamtos [pavyzdžiui jei gimsti krivarankiu ar trumpakoju - čia šiaip pralinksminimui, nesupyk], kita sukurtas žmogaus. Tad burnojantys ant gamtos tikrai veltui švaisto savo energiją. O kai kalbame apie žmogaus sukurtą neteisingumą, čia situacija jau visai kitokia. Ir gal nėra gerai piktintis tokiais piliečiais. Mes gi kaip ne kaip save laikome homosapiensais ir tikime, kad tuo esame kitokie nei visi likusieji pasaulyje. O jei taip, tai negalime sakyti, kad teisingumo nei negali būti. Jis visada gali būti. Ir turi būti randamas, nežiūrint to, kad tai labai sunku. Tavo paminėti pensininkas, mokytojas ir vaikas, visi trys yra teisūs. Nes pensininkas visą gyvenimą dirbo ir nesikrovė aukso, o mokėjo pensijų draudimui, mokytojas, jei jis tikras mokytojas, taip pat dirbą sunkų, atsakingą ir būtiną darbą, tad kodėl jis turi uždirbti kelioliką kartų mažiau už kokį nors poliklinikos direktorių, kuris jau gal net savo profesiją bemiegodamas savo krėse pamiršo? O vaikas į pasaulį ateina be nuodėmės, tad kol dar nori saldainių, jų turi labai nedaug, todėl turi teisę norėti tiek, kiek gauna ir kiti jo bendraamžiai. O va šachmatininkas jau eina prie tų, kurie nepatenkinti savo trumpesniu už varžovą, protu, jo pretenzijos niekinės.
Absoliučiai teisus baro lankytojas, nes jis moka už bokalą, todėl ir turi gauti tiek, kiek pinigų sumokėjo. O barmenė, šiuo atveju yra žulikas, jos noras gauti neuždirbtus pinigus yra ne tiesos paieška, o savotiška reketo idėja. Šūdai ir sutrūkusios plytelės, manau, tavo įrašytos tiesiog vaizdinio pasodrinimui…
Roo,
man atrodo, kad tu nesupratai mano įrašo esmės. Čia neketinau nei paneigti teisingumo, nei pasipiktinti žmonių nuomone reikšti nepasitenkinimą. Ypač Lietuvoje draudimas skųstis ir ypač kažką apkaltinti dėl savo problemų sukeltu masinę psichozių ie neurozių bangą.
Grįžkime prie mano pateiktų pavyzdžių, kuriuos tu aptarei: ar tikrai tas pensininkas “visą gyvenimą dirbo”? O gal tiesiog buvo vienas iš tų beviltiškų lodorių, kurių kadaise buvo pilni visi valdiški fabrikai? Saldumynai kenkia vaikų dantims, skatina tukimą, na o apie mokytoją tu pats užsiminei – o ar tai tikrai “tikras” mokytojas, ar tiesiog chaltūrščikas, kuris gali dirbti, nes to “produkto”, kurį jis “gamina”, brokas nepasimato iš karto. Negi kavinės lankytojas yra teisus vien tik dėl to, kad jam atrodo, kad alaus nedapylė – yra tokių lankytojų, kurie visada kažkuo nepatenkinti. Gal jis tiesiog yra iš tų priedurnių tarpo, kurie tokiu būdu bando merginti padavėją…
Ne, tekstas apie tai, kad visos šios situacijos nėra vienareikšmiškai interpretuojamos, kadangi šiuo atveju mes negalime apie jas susidaryti aiškaus vaizdo, o be to vienam ta situacija atrodys vienaip, o kitam kitaip. Ir čia kažkas ima bliauti užsilipęs ant bačkos – daugiau teisingumo! Ir viskas išsisprendžia, visi draugiškai ima staugti iš paskos ir niekam jau nebesinori gilintis į konkrečią situaciją, nes iškart vėl prasidėtų nesutarimai ir reiktų galvoti, galvoti…o tai vargina.
Didesnis ar mažesnis teisingumo trūkumas yra nuolatinė ir neišvengiama būsena. Jei teisingumo netrūktų, kam tada būtų reikalingas Seimas, įstatymus kurianti įstaiga, teismai? Faktiškai esam numatę nuolatinį teisingumo trūkumą konstituciškai. Tačiau net ir Konstitucija nėra galutinai teisinga. Pačioje Konstitucijoje esam numatę ją keisti.